„Ar kada susimąstei, kas būtų, jei visi žmonės būtų žinomi, turtingi ir laimingi? – klausia čiuožėjas Aidas REKLYS (42), septyniolika metų gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, saulėtoje Kalifornijoje, o dabar persikėlęs į Meksiką. – Atrodo, kaifas! Bet matome, kad viską turintys vis vien vaikšto į parankę depresijai įsikibę. Aš žinau, kad ne turtai atneša laimę, o maži gyvenimo padovanoti momentai.“
Aidai, kaip berniukas, rydavęs filmus su Bruce’u Lee, tapo ledo čiuožėju?
O, velnias... Kaip tu man čia viską priminei (juokiasi). Bruce’as Lee buvo mano idealas. Vaikystėje buvau užsikabliavęs, norėjau juo būti – toks pat lankstus, daryti tokį patį spyrį. Beje, jį iki šiol darau ant ledo, visai neseniai atlikau per apšilimą. O į čiuožyklą mane nuvedė tėvelis su mamyte, kai buvau ketverių. Pabandžiau – ir likau ant ledo. Pirmą kartą pamenu tarsi per rūką, tik žinau, kad snigo, buvo šalta, bet smagu: „Aidai, Aidai, gerai darai, bet čiuožk greičiau.“