Tinklaraštininkė, stilistė ir iliustratorė Goda Pele (26) turėdama ketverių metų darbo televizijoje patirtį nusprendė jo atsisakyti. Paprasčiausiai tai niekada nebuvo jos svajonė. Nuo mažų dienų mėgusi piešti dabar ji kuria iliustracijas, persmelktas fantazijos ir feminizmo idėjų. Godai atrodo, kad neįkainojamas yra tik laikas, juk pinigais ne viskas matuojama.
Kada pradėjai kurti iliustracijas ir jas pardavinėti? Anksčiau juk dirbai stiliste televizijoje. Šis darbas pasirodė ne toks, apie kokį svajojai?
Piešiu didžiąją savo gyvenimo dalį, mokytis menų pradėjau nuo 10 metų. Daugiausiai tapiau, vėliau liejau akvarele, prieš kelerius metus mano gyvenime atsirado iliustracija. Iš pradžių, kaip hobis. Sulaukusi aplinkinių dėmesio, nusprendžiau iliustracijas pardavinėti. Šiuo metu jas galima įsigyti mano tinklaraštyje.
Televizijoje praleidau ketverius metus, joje daug ko išmokau, įgavau patirties. Laikas ir tikslumas ten svarbu, tiesioginis eteris įpareigoja, negali vėluoti atsiprašinėti, jog įstrigai automobilių kamščiuose. Prieš tai jau buvau susidūrusi su filmavimais ir televiziniais projektais, tad daug kas buvo žinoma. Dirbti televizijoje niekuomet nebuvo mano svajonė, gal taip tiesiog gyvenimas susiklostė, viskas įdomu, kas neišbandyta, vėliau ateina metas judėti pirmyn, nemėgstu užsisėdėti vienoje vietoje. Svajonių darbas – besikeičiantys žmonės ir projektai, tai įkvepia.
Tavo iliustracijų herojai, iš kur jie? Ar stengiesi perduoti tam tikrą istoriją, o gal kiekviena iliustracija yra trumpas fantazijos protrūkis?
Vieni herojai atsiranda labai paprasta. Pavyzdžiui, piešiant klasikinę mados iliustraciją, dažnai renkuosi realius modelius. Žinoma, neišvengiamai pridedu kažką savo, deformuoju, „laužau“, man gražu, kas netaisyklinga. Kurdama stengiuosi perduoti savą istoriją, aš – kūrėjas, kalbu vizualu, iliustracijos modelis dažnai būna ne prie ko. Taip komunikuoju su žiūrovu. Per kito kūną.
Kartais piešdama jau žinau, ką noriu pasakyti, dažnai užsibrėžiu tikslą dar prieš paliesdama popieriaus lapą, neretai pasiduodu ir fantazijoms, leidžiu idėjoms laisvai valdyti mane pieštuku, net nežinant, kokia pabaiga laukia. Iš tų laisvų darbų daug lieka neviešintų, laukiančių tinkamo laiko ir tinkamos vietoms jiems pasireikšti.
Tikiesi, kad tavo kūryba yra interpretuojama darbus įsigijusių žmonių?
Labai. Tai įdomi kūrinio gyvavimo dalis. Ir tos interpretacijos irgi tiesa apie kūrinį, o dar labiau apie žiūrovą: matau tai, kuo tikiu ir gyvenu.
Turi iliustracijų, kurių vieta būtų tik tavo namuose ir jų nei už jokius pinigus neatiduotum? Juk beveik visus darbus kuri savo rankomis. Kiekvienas brūkštelėjimas turėtų būti labai asmeniškas...
Taip, bene visos iliustracijos pieštos ranka, su labai minimaliomis kompiuterinėmis korekcijomis.
Neturiu, atiduočiau ir už pinigus, ir ne už pinigus, jei matyčiau to prasmingumą. Stengiuosi kuo mažiau prisirišti prie materialių dalykų, apie tai rašau savo bloge. Iliustracija – sumaterialintas, nematerialių dalykų rezultatas. Ją gali ir įrėminti, ir suplėšyti ar sudeginti. Kaip visi materialūs dalykai – pakankamai trapus.
Teisinga teigti, jog esi iš tų menininkų, kuriančių pirmiausia sau?
Kol kas vienareikšmiškai, norėčiau kad kūryba visuomet tokia ir liktų. Iliustracijos vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis dalykas mano gyvenime, kur nebijau būti savimi. Šią laisvę labai vertinu. Kuriu dėl savęs, sau, mėgaujuosi tuo, neatmetu ir publikos svarbos, dėl šios priežąsties labai vertinu atgalinę reakciją į savo kūrybą.
Esi feministė. Tavo mene tai nesunku pastebėti. Ar turi sau nusibrėžusi ribas, kad ilgainiui tavo pažiūros nevirstų labai asmenišku manifestu, išreikštu kūrybos pagalba? O gal būtent to ir sieki?
Šiuo klausimu ribų neturiu, gal jos nelabai ir reikalingos, kalbi tai, kas aktualu tau ir tavo aplinkai šiuo metu. Savęs nelaikau autore, turinčią aiškią kūrybinę kryptį, bet mėgstu tai atrasti pas kitus.
Kaip pinigais išmatuoti meną? Nuo ko priklauso tavo darbų kaina?
Kaip ir daugelyje darbų – nuo sukauptos ir gerai valdomos informacijos. Skaitai, ieškai, domiesi, nuolat tobulėji – kriterijai būtini kūrybai. Iliustracijoje svarbus technikos išmanymas ir įvaldymas. Visam tam naudojamas neatsinaujinantis žmogaus išteklis – laikas, kuris, matyt, sunkiausiai įkainojamas. Mano darbo diena labai dažnai išsiplečia už standartinių 8 darbo valandų rėmų. Šiais kriterijais remiuosi pati. Meno pasaulyje vyrauja dar kiti, sudėtingesni darbų įvertinimo kriterijai.
Kai kurie kurtų iliustracijų herojų – visiškai nuogi. Tas nuogumas, ką jis reiškia?
Didesnė dalis iliustracijų vis dėlto „aprengtos“. Mėgstu iliustruoti drabužį, mada -man artima meno šaka. Nevengiu ir nuogo žmogaus kūno, pirmiausia dėl estetinių dalykų. Būtų tikra nuodėmė aprengti ir paslėpti tai, kas gražu. Taip pat nuogumas saugi alternatyva, ne veltui yra sakoma, jog žmogus yra nuogas, kuomet vilki drabužius. Per stilių labai daug pasakome aplinkiniams, išsiduodame kartais net patys nežinodami. Man patinka paslaptys, iš jų išnyrantys neatitikimai, lengva apgaule visuomet žaviuosi, tad palikdama modelį nuogą palieku paslaptį. Kas šis žmogus? Tai gali būti prezidentas, poetas, nusikaltėlis ar savo kūną parduodantis asmuo.
Paskutinį pusmetį gyvenai ir kūrei Nyderlanduose. Ar per tą laiką kas nors keitėsi tavo pasaulyje? Galbūt, ten lengviau semtis įkvėpimo? Beje, tau pastarojo reikia kažkur ieškoti?
Kaip ir bet kuri kelionė, taip ir ši davė daug apmastymų, leido naujai pažvelgti į save. Man regis ištrūkus iš komforto zonos visuomet lengviau kurti. Pusmečiui buvau išvykusi visiškai viena, ta vienatvė davė labai daug, seniai pastebiu, jog kaip katei man reikia pabūti vienai, kažkur išeiti niekam nepranešus, paslapčia. Taip atsiranda erdvės naujoms mintims, potyriams, klausimams sau. Kai esi ten, kur niekas tavęs nepažįsta, gali tapti tuo, kuo nori. Kartais nusistovėjusi aplinka tempia tavo praeities šešėlį, neleidžia jo atsikratyti. Tai nėra gerai, reikia leisti žmogui keistis ir keisti, ieškoti naujų savo variantų.
Įkvėpimo priverstinai ieškoti dar nėra tekę, regis visuomet yra naujų idėjų galvoje. Žinoma, aš gyvenu prabangiai, leidžiu sau kurti tik tuomet, kuomet noriu ir tik tada, kada noriu. Gal dėl to visos iliustracijos, kaip laukti naujagimiai, laimingai ir be didelių pastangų „gimsta“. Kol kas ši kūrybos forma man priimtiniausia. Įsigijusiam mano kūrinį svarbu žinoti, jog šis gimė iš didelio malonumo.
Kaip manai, ar ateityje ši tavo aistra gali virsti pragyvenimo šaltiniu?
Labai realu (šypteli).