Žurnalo „Legendos“ akiratyje – „Foje“: grupės rekordo Lietuvoje iki šiol nepagerino niekas
Masiškiausio koncerto rekordas Lietuvoje vis dar priklauso prieš 25 metus išsiskirsčiusiai grupei „Foje“. Į muzikinį jos atsisveikinimą, 1997-ųjų gegužę surengtą Vilniaus Vingio parke, susirinko apie 60 tūkstančių žiūrovų. Ir kol kas nė vienam lietuvių ar užsienio atlikėjui nepavyko mūsų šalyje pritraukti tiek ištikimų gerbėjų – lietuviškos muzikos istorijoje „Foje“ iš tiesų liko kaip įsimintinas reiškinys.
Dauguma „Foje“ grojusių atlikėjų šiam savo gyvenimo etapui jaučia tam tikrą nostalgiją, ypač ilgiausiai grupės pagrindu laikytas ketvertukas: Andrius Mamontovas, Arnoldas Lukošius, Darius Burokas ir Algis Kriščiūnas. Buvo laikas, kai „Foje“ pasirodydavo tik Andrius, pasikvietęs profesionalių muzikantų komandą; buvo etapų, kai grupėje su Andriumi koncertuodavo tai vienas, tai kitas iš senųjų narių.
Tačiau su „Foje“ labiausiai tapatinama būtent ši kompanija, prieš 25 metus atsisveikinusi nuo Vingio parko scenos.
Kiekvienas turi savo istoriją
Grupės įkūrėjas Andrius Mamontovas „Foje“ gyvavimo pradžią skaičiuoja nuo 1983-iųjų spalio, kai trys klasės draugai pirmąsyk užlipo į sceną ir tuometinės Vilniaus 18-osios vidurinės mokyklos minėjime sugrojo kelias dainas. Iš pradžių grupė vadinosi „Sunki muzika“ – „Foje“ atsirado gerokai vėliau.
„Be taškiuko, – pavadinimo rašymo ypatumą pabrėžia Andrius. – Man patiko, kad jis gramatiškai netaisyklingas.“ Beveik 14 metų gyvavusi grupė išleido 18 albumų.
Kaip jums pavyko į „Foje“ atsisveikinimo koncertą sutraukti tokią gausybę publikos?
Manau, suveikė tam tikras netikėtumo momentas. Nes grupė, tuo metu buvusi ant bangos, staiga pareiškė: viskas, paskutinis koncertas. Apie jį paskelbėme maždaug prieš pusmetį, per tą laiką dar surengėme paskutinį turą po Lietuvą. Visi tiesiog buvo pripratę, kad mes egzistuojame, aišku, prisidėjo mūsų populiarumas ir galbūt pats laikmetis.
Kai tavęs nelieka, sugeneruoji tam tikrą interesą. Man teko sutikti daug žmonių, kurie sakė: „Aš pirmą kartą „Foje“ koncerte buvau per paskutinį grupės koncertą“, nes, ilgai ruošęsi, prisiruošė nueiti tik tada. Be to, bilietus pardavinėjome išties nebrangiai, kadangi organizatoriai – koncertinė agentūra „Tigris“ – pasirašė labai gerą sutartį su rėmėjais. Bilieto kaina net ir tais laikais atrodė juokinga – 10 litų, o koncerto dieną paskutinės sekundės įėjimą mūsų vadybininkas padarė dar pigesnį.
Po atsisveikinimo koncerto netgi gavote Kultūros ministerijos premiją – 50 tūkstančių litų. Kur ją išleidote?
Mums tai buvo visiškai netikėta ir sukėlė nemažai diskusijų spaudoje – garsūs žmonės buvo apklausiami, ar tikrai grupė jos verta. O premiją pasidalijome visi penki (penktasis – mūsų vadybininkas Artūras Butkevičius).
1997-aisiais 10 tūkstančių litų atrodė labai neblogi pinigai. Dalį aš paaukojau fondui „Muzikantai – vaikams“, dalį pasilikau sau; nežinau, ką su jais darė kiti. Pagal tuos laikus, mes ir iš bilietų uždirbome visai neblogai, nes susirinko daug žmonių: išėjo gana padorios sumos naujo gyvenimo pradžiai.
Suprantama, kai grupė išsiskirsto, nes jos niekas nebeklauso ir ji niekam nebeįdomi. Jūs nutraukėte savo veiklą pačiame jėgų žydėjime! Kodėl?
Tai pats geriausias sprendimas, kokį tik galėjome priimti: viską nutraukti patiems, kol netapome kažkokiu vegetuojančiu būreliu. Tarp mūsų po truputį didėjo įtampa, matėsi, kad santykiai nebėra konstruktyvūs. Kol grupėje vyksta ginčai, kyla pykčiai, bet iš to gimsta kūrybinis rezultatas – tol viskas gerai.
Mes bandėme iš naujo atrasti kūrybinį santykį, bet jis darėsi vis destruktyvesnis. Iš kitų narių jaučiau nuolatinį nepasitenkinimą manimi, galiausiai supratau, kad pavargau kovoti, noriu viską pradėti iš naujo, susikurti savo muzikinę aplinką, susirinkti naują grupę ir tapti solo atlikėju. Juolab tiek dabartinis, tiek „Foje“ repertuaras yra daugiausia mano kūrybos dainos.
Nors kurį laiką ir bandėme likti kartu, visi jau turėjome savo atskirus gyvenimus: atsirado papildomų interesų, skirtingi darbai, šeimos. Paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje visi gyvename daugmaž panašiai, o paskui keliai pradeda skirtis. Kai kam pavyksta tuos skirtumus suderinti – mums nepavyko.
Visą interviu su Andriumi Mamontovu, o taip pat – likusios ketveriukės nariais: Arnoldu Lukošiumi, Dariumi Buroku ir Algiu Kriščiūnu skaitykite naujausiame „Legendų“ numeryje.
Taip pat žurnale rasite:
- Pokalbį su aktore Olita Dautartaite apie trečiąją santuoką, dar jos vaikystėje Amerikoje pradingusį tėvą ir gyvenimą scenoje.
- Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Požerskio interviu apie meną ir praradimus.
- Pasakojimą apie itin prieštaringai vertinamą, tarpukario Lietuvos karininką Joną Noreiką, dar žinomą kaip generolas Vėtra.
- Prieš 125 metus gimusios aktorės, pirmosios Lietuvos režisierės ir moters, anksčiau už kitas ėmusios viešai žaisti tenisą, poetų bei dailininkų mūzos Unės Babickaitės-Graičiūnienės likimo vingius.
- Pelnytą ir kruviną prieš 75 metus Rumunijoje susituokusios diktatorių poros Elenos ir Nicolae Ceausescu galą.
- Tikrąją legendinio filmo „Krikštatėvis“ sukūrimo istoriją, pasakojimą apie skaudžių XX amžiaus įvykių liudininkės, aktorės Marlene Dietrich gyvenimą, ledinuko ant pagaliuko atsiradimą bei kitas įdomybes.
Žurnalą „Legendos“ galite įsigyti prekybos vietose arba užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.
