10 keisčiausių kalėdinių papročių

1. Kakojantysis. Suabejojote, ar teisingai perskaitėte? Akys jūsų neapgavo. Caganeris (liet. kakojantysis) – kalėdinė statulėlė, kurią galima rasti ir suvenyrų parduotuvėje, ir prekybos centre, ir ant gatvių prekeivių stalelių ir, sakoma, net Betliejaus miestelio modelių kampuose, kiek toliau nuo Mergelės Marijos, Juozapo, Jėzaus ir piemenėlių. Taip ir neaišku, kodėl senosios tradicijos Ispanijoje, Italijoje ir Portugalijoje šią natūralią, tačiau kartu ir labai intymią mūsų organizmo funkciją sieja su Jėzaus gimimu. Kai kurie mano, kad tai tik pokštas, kiti, pavyzdžiui, etnografas Joanas Amadesas, aiškina, kad išmatos simbolizuoja žemės patręšimą, o tai reiškia vaisingumą ir gyvybę. Kai kurie žmonės iki šiol tiki, kad gamtinius reikalus atliekančio žmogaus figūrėlė užtikrins jiems gerus ateinančius metus. O vaikai ne tik grožisi Betliejaus miestelio modeliu, bet ir turi jame surasti Caganerį. Tai padarę gauna dovanų.

2. Siaubūnas Krampusas. Austrijoje, Vengrijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse vaikams sekasi ne taip gerai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje. Mat prieš Kalėdas juos aplanko demoniškasis Kalėdų Senelio brolis dvynys – siaubūnas Krampusas. Šis padaras nė iš tolo neprimena raudonskruosčio, mielo, besišypsančio, ilgabarzdžio vyruko. Priešingai, jis panašesnis į tiesiai iš pragaro į žemę atbildėjusį velnią, raguotą, kanopuotą ir, negana to, apsiginklavusį ilgu liežuviu. Galite būti tikri – jo maišas pilnas ne žaislų ir kitų gražių dovanų, o grandinių. Sakoma, kad jomis Krampusas surakina pačius blogiausius vaikus, tada įsimeta juos maišan ir gabena į pragarą. Nors šiandien Krampuso legenda vis dar gyva, ji tapo linksmu žaidimu. Žmonės persirengia pabaisomis ir išeina į gatves ieškoti aukų, kurias galėtų pačiupti ir įmesti maišan ar prikulti lazda. Žinoma, tai tik šventė, todėl niekas rimtai nemušamas ir į maišą nekišamas.

3. Kalėdinė kumelė. Tik įsivaizduokite, kartu su visa šeima ramiai sėdite prie stalo ir valgote vakarienę, kai išgirstate čirškiantį skambutį. Atidarote duris, o ten – kumelė! Na, gerai, ne tikras gyvulys, o ja persirengęs būrelis žmonių. Jei būtumėte tikras velsietis, paisantis senųjų papročių, ne tik nenustebtumėte, bet ir apsidžiaugtumėte, imtumėte dainuoti, deklamuoti eiles, repuoti, rimuoti šmaikščius įžeidimus vieni apie kitus. O pritrūkę žodžių ir nugalėti Pilkąja kumele persirengusių žmonių, turėtumėte pakviesti juos vidun ir vaišinti skaniausiais valgiais, girdyti geriausiais gėrimais. Iš tiesų, šis linksmas tam tikrų Velso regionų gyventojų viduržiemio paprotys labai panašus į mūsų Užgavėnes. Ar jau laukiate dienos, kai iš kiemo vysime žiemą?

4. Skrudintas viščiukas. Nors Japonijoje Kalėdos nėra valstybinė šventė, o praktikuojančiais krikščionimis šalyje save vadina mažiau nei 1 proc. gyventojų, minėti Jėzaus gimimą čia gana populiaru. Vietoj Kalėdų Senelio, japonai turi savo dosnųjį vyruką, kurį vadina Santa Kurohsu. Pasakojama, kad jis turi akis priešingoje galvos pusėje tam, kad galėtų pastebėti visas neklaužadų išdaigas ir iš tiesų žinotų, kurie vaikučiai visus metus buvo geri, o kurie tik apsimeta. Viso pasaulio žiniasklaida taip pat rašo apie tai, kad tradiciškai per Kalėdas tūkstančiai japonų valgo ne keptą žąsį, karpį ar kalakutą, o greitojo maisto restorane „Kentucky Fried Chicken“ (KFC) skrudintą vištieną. Pasirodo, šiai įmonei pavyko įtikinti daugelį Japonijos gyventojų, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose skrudintas viščiukas – tradicinis Kalėdų patiekalas. Norėdami neatsilikti nuo vakarietiškų tradicijų, daugelis japonų jau kelias savaites iš anksto rezervuoja staliukus KFC, o atėjus šventiniam vakarui mėgaujasi greituoju maistu, įpakuotu į specialią šventinę pakuotę..

5. Žolės riedulys. Etiopijos ortodoksai Kalėdas švenčia sausio 7 dieną ir šią šventę vadina Ganna. Šią dieną šeimos ne tik keliauja į bažnyčią pasveikinti gimusio kūdikėlio Jėzaus, bet ir susirenka į sporto aikštelę nešini mediniais ar odiniais kamuoliais ir lazdomis žaisti žolės riedulį primenančio žaidimo Ganna (kaip ir pačių Kalėdų). Svarstote, kaip galėjo atsirasti tokia keista tradicija? Pasirodo, viena senųjų etiopiečių legendų byloja, kad tuo metu, kai sužinojo apie Jėzaus gimimą, piemenys žaidė būtent šį žaidimą. Sakoma, kad paprastai abi komandos dėl laimėtojos vardo sporto lauke kovoja ilgiau nei iki vidurnakčio.

6. Degantis velnias. Taip baugiai vadinama ceremonija, kurią gvatemaliečiai atlieka prieš pat Kalėdas. Jie mano, kad velnias ir kitos piktosios dvasios gyvena ten, kur tamsu, nešvaru, žodžiu, visuose netvarkinguose, užgriozdintuose namų kampuose. Taigi iki Kalėdų visi gyventojai skuba šluoti, šveisti, plauti, rinkti šiukšles, o baigę darbus, visa, kas nereikalinga, krauna į krūvą lauke. Tada ant jos viršaus uždeda pačių pagamintą velnią vaizduojančią figūrą ir sudegina. Tiki, kad taip padarius, per Kalėdas ir kitais metais jų nekamuos nė viena piktoji dvasia.

7. Voratinkliai. Štai Ukrainoje eglutės puošiamos ne tik tradiciniais žaisliukais, girliandomis, lemputėmis, bet ir iš įvairių medžiagų (popieriaus, metalo, plastiko, stiklo ar kt.) pagamintais voratinkliais. Tikima, kad ši dekoracija į namus atneša laimę ir sėkmę. Smalsu, kodėl. Legenda byloja, kad seniai seniai Ukrainoje gyveno labai gera, bet neturtinga moteris, kuri per Kalėdas neturėjo kuo papuošti savo eglutę. Pagailėję vargšelės medelį voratinkliais dekoravo vorai. Kalėdų rytą pakilusi saulė eglę nušvietė auksiniais spinduliais ir šis sužibo visomis vaivorykštės spalvomis. Žmonės negalėjo atsigėrėti eglute, kuri atrodė dailesnė, nei puošta brangiausiais žaisliukais ir blizgučiais.

8. Juodasis Peteris. Sena Olandų legenda pasakoja, kad šios šalies Kalėdų Seneliui išdalyti dovanas padeda ne nykštukai ir snieguolės, o juodaodis vardu Juodasis Peteris. Jiedu laivu atvyksta iš Ispanijos apdovanoti gerų vaikučių ir nubausti neklaužadų. Įdomiausia tai, kad „nubausti“ reiškė pagauti, įsidėti maišan ir išgabenti į Ispaniją. Turbūt daugelis jūsų pagalvojo, kad mieliau atsisakytų dovanų ir keliautų į saulėtą šalį. Ką gi, matyt, olandams ji neatrodė tokia puiki. Pastaruoju metu bandoma atkurti tradiciją rasizmą paliekant nuošalyje: aiškinama, kad Juodasis Peteris ne juodaodis, o tiesiog murzinas kaminkrėtys.

9. Tuščiaviduris rąstigalis. Tai dar vienas su „kakojimu“ susijęs kai kuriuose Ispanijos regionuose išlikęs paprotys. Likus dviem savaitėms iki Kalėdų iš tuščiavidurio rąstigalio pagaminamas žmogeliukas (Caga tió). Tiksliau, rąstui priklijuojamos rankos, kojos, akys, nosis, burna ir uždedama kepurė. Jis padedamas ant stalo ir iki  Kūčių arba Kalėdų visa šeima rąstą „maitina“ saldainiais, džiovintais vaisiais, riešutais ir kitais gardumynais. Naktimis rąstas netgi apklojamas antklode, kad nesušaltų. Išaušus Kalėdų rytui jis paguldomas ir dainuojant tradicines kalėdines dainas švelniai mušamas pagaliukais, kol „iškakoja“ visus dvi savaites „valgytus“ gardumynus.

10. Raugintas agurkėlis. Šios daržovės formos stiklinius žaisliukus ant eglutės, manoma, pradėjo kabinti vokiečiai. Kokią reikšmę marinuotas agurkėlis turi šioje šalyje taip ir lieka neaišku, tačiau pasakojama, kad jis simbolizavo laimę. Pirmasis, suradęs tarp eglės šakų paslėptą šį žaisliuką, sakoma, galėjo tikėtis sėkmės visus metus. Žinoma, šį žaidimą labiausiai mėgo vaikai, kuriems laimės paprastai ir taip netrūksta.