10 metų be V.Šapranausko – aktoriui būtų suėję 65: paskutinis „spektaklis“ ir už ką jį mylėjo žiūrovai

Vytauto Šapranausko legenda nemari – tai buvo neeilinis žmogus. Nors aktoriaus, humoristo, televizijos laidų vedėjo Lietuva neteko prieš 10 metų, atsiminimai apie daugialypį talentą ir ryškią asmenybę nenukeliauja užmarštin.

Balandžio 19 d. aktorius būtų minėjęs 65-ąjį gimtadienį, tačiau paskutinio jo pasirodymo uždanga nusileido 2013 m.

Spektaklis baigėsi su nevaldomais ašarų upeliais ir baltų gėlių jūra juodoje Vilniaus Mažojo teatro scenoje, kur buvo surengtas atsisveikinimas su aktoriumi. Fone skambėjo spektaklio „Maskaradas“ muzika, o ant suolelio gulėjo atsainiai numestas kunigaikščio Zvezdičiaus paltas, tarsi primindamas, kad lygiai taip pat su savo gyvenimu elgėsi ir Vytautas, specialiame leidinyje „Išėję per anksti“ rašė žurnalas „Žmonės“.

„Viliuosi, kad nesulauksiu pensijos“, – sakė jis interviu „Žmonėms“ vos du mėnesiai iki mirties.

Žinia apie Vytauto Šapranausko mirtį tą balandžio 18 dieną sukrėtė visą šalį – tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Kad šitas talentingas, atrodė, gyvybės kupinas žmogus pakels prieš save ranką, sunkiai galėjo patikėti artimi jo kolegos aktoriai.

Nuoširdus jis galėjo būti lygiai toks pat, kaip ir piktas ar ciniškas. Begaliniai jautrus – irgi. Ir jo ašaros nebuvo suvaidintos... „Esu labai kuklus ir vienišas, ne, ne vienišas, tiesiog labai mėgstu vienatvę. Kažkas gerai pasakė: „Kuo labiau mėgsti vienatvę, tuo mažiau nori tuo jausmu dalytis su kitais“, – buvo sakęs V.Šapranauskas.

Išgyvenimus aktorius meistriškai slėpė po optimizmo kauke, o scenoje nestokodavo energijos ir humoro. Tiesa, paskutiniais gyvenimo mėnesiais V.Šapranauskas ne kartą praleido projekto „Chorų karai“ tiesiogines transliacijas, „Juodojo humoro turo“ pasirodymus. Šeima, draugai ir kolegos stengėsi jam padėti. Kad tam tikri darbai tiesiog siurbdavo iš jo energiją, bet neteikdavo pasitenkinimo, V.Šapranauskas kartą užsiminė geram bičiuliui ir kolegai V.Cololo.

Nors viešai pareikšdavo, kad interneto komentarai randų ant storos jo odos nepalieka, saviems prasitardavo, jog jam visiškai nenusispjauti, ką apie jį rašo ir kalba. „Štai iš kur žilė mano plaukuose“, – kartą pasiguodė, kad kiekvienas piktas žodis – lyg peiliu, rašė žurnalo „Žmonės“ leidinys „Išėję per anksti“.

„Vytautą gerai pažinojusieji neabejoja: jo pasaulis buvo kupinas tamsos ir vienatvės. Jo mirtis – ne romantinis filmas, kurių baisiausiai nemėgo, greičiau – paskutinis mėginimas pabėgti nuo savęs ir savo bėdos. O juk, atrodo, buvo išmokęs gyventi viešumoje. Turėjo keletą taisyklių: apsipirkti naktį, nežiūrėti žmonėms į akis, eiti tiesiai ten, kur reikia, ir apsimesti, kad nepastebi, kai į jį žiūri.

Sako, sudegė Vytautas. Yra tokių, kurie priduria: televizija jį sudegino. Tačiau ir vėl – televiziją jis pats pasirinko. „Malti liežuviu tiesioginiame eteryje yra neką lengviau, nei vaidinti Čechovą“, – ne kartą ir ne du yra sakęs. Anuomet drąsus jo prisipažinimas: „Aš asmeniškai į televiziją ėjau, kad užsidirbčiau pinigų. O šlovė? Šlovė atėjo savaime...“, irgi jau tapęs legenda“, – rašė žurnalo „Žmonės“ leidinys „Išėję per anksti“.

Talentas, kuriuo žavėjosi visi

1980 m. baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), kūrybinį kelią pradėjo Rusų dramos teatre. Po dešimtmečio menininkas perėjo į Mažąjį teatrą pas režisierių Rimą Tuminą. Čia jis sukūrė vaidmenis spektakliuose „Vyšnių sodas“, „Čia nebus mirties“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskaradas“, „Revizorius“, „Belaukiant Godo“, „Trys seserys“, kurie jam šlovę. Už vaidmenį „Maskarade“ 1997-aisiais jam buvo įteiktas geriausio aktoriaus apdovanojimas – Šv. Kristoforo statulėlė.

Vėliau aktorius vaidino sostinės „Domino“ teatre, Kosto Smorigino režisuotuose spektakliuose. Charizma menininkas spinduliavo ir iš kino ekrano – suvaidino ne vienoje juostoje. Visai nesvarbu, ar tai buvo teatro scena, ar kino aikštelė – V.Šapranauskas puikiai sugebėdavo įsikūnyti į personažą ir pavergti auditoriją. Aktoriaus kolegos jį prisimena kaip itin kūrybingą, spontanišką, profesionalų aktorių, kurio talentas – neginčytinas.

„Jis galėjo būti visoks. Man jis buvo labai geras partneris, geras bičiulis. Niekada gyvenime Vytas „nesulodavo“ scenoje, niekada gyvenime „nekirto“ partneriui. Vytas darė savo darbą ir padėdavo kitiems, dirbantiems šalia“, – yra pasakojusi Larisa Kalpokaitė.

Aktoriaus talentu žavėjosi ir šimtai tūkstančių TV laidų žiūrovų – jis buvo neprilygstamas televizijos laidų vedėjas. Jo sugebėjimas improvizuoti ir kurti juokingiausias situacijas iš nieko buvo unikalus. Komplimentų ir pagyrų jam negailėdavo ir kiti aktoriai. „Yra humoristai ir yra Šapras“, – taip apie V.Šapranauską kažkada yra pasakę jo kolegos.

Televizijos žiūrovai buvo jį įpratę matyti įvairiausiose humoro laidose. Juokingiausi personažai gimdavo čia pat – improvizuojant. Vienoje laidoje V.Šapranauskas sugebėdavo tapti ekscentrišku karštakošiu laidos vedėju, pogrindinės radijo stoties pranešėju, save įsimylėjusia estrados žvaigžde ir žinoma – legendiniu politikos apžvalgininku Šinšilu.

V.Šapranauskas laiko ir dėmesio skyrė animacinių filmų garsinimui („Garfildas“, „Ledynmetis 3“) bei didžiausiems televizijos projektams.

Šmaikštūs, o kartais ir aštrūs V.Šapranausko komentarai „Lietuvos Talentuose“ ir „X Faktoriuje“ savo kelią padėjo surasti ne vienam scenos naujokui.

Fotogalerija: