100 metrų ilgio trispalvę skraidinsiantis oreivis Vytautas Samarinas: „Ant oro baliono pasikabinęs vėliavą aš skraidau visus metus“

Tiksli oro balionų pakilimo vieta nėra žinoma. Pasak Vytauto, oro balionai skrenda pavėjui, vėjo greičiu, todėl tai apsprendžia ir starto vietos pasirinkimą.

„Konkreti pakilimo vieta bus sprendžiama Liepos 6-osios išvakarėse arba netgi tos pačios dienos rytą. Balionai turėtų pakilti apie 20-21 val., o nusileisti iki saulės laidos“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo oreivis.

Anot jo, organizatoriai šventės startui yra pasirinkę tris pagrindines pakilimo vietas Kaune: Aleksoto aerodromą, Kauno Nemuno salą šalia „Žalgirio“ arenos ir Santakos parką. Vytautas neslepia rūpesčio – 100 metrų vėliava yra ilgas daiktas, todėl gali iškilti ir techninių kliūčių: „Viskas priklausys nuo oro“, – sako jis.

Kiek laiko užsiiminėjate oreivyste?

1997 metais aš pradėjau rimčiau domėtis šiuo sportu, o nuo 2001-ųjų turiu oreivio licenciją. 2008 metais su alpinistu Vladu Vitkausku mes pasiekėme keletą Lietuvos rekordų: skrydžio trukmės, aukščio ir atstumo. Vladas į mūsų skrydžius visuomet pasiimdavo trispalvę, kurią jis yra iškėlęs visų kontinentų aukščiausiuose taškuose. Lietuviška atributika mus lydi dažnai – tik mes to per daug neskelbiame. Man patinka tokius dalykus daryti tyliai.

Žinoma, šįkart bus visai kitokia prasmė, kitokia proga ir tyliai to daryti nesinori – tikimės, kad gausis kuo garsiau. (Juokiasi.)

Ar Jums svarbios yra lietuviškos šventės?

Aš prie švenčių labai neprisirišu. Šventės yra puikus metas įvykdyti tam tikras idėjas, tačiau man progų nereikia. Man atrodo, kad kiekviena diena gali būti tinkama šventė skristi, o gali būti ir taip, kad šventinę dieną oras bus netinkamas skrydžiui ir jį apskritai teks atidėti. Ant oro baliono pasikabinęs Lietuvos vėliavą aš skraidau visus metus.

Žinoma, šventės yra puiki proga svečius iš užsienio supažindinti su Lietuva ir jos istorija, o šiame renginyje pakils net 50 balionų su užsieniečiais.

Į renginį suvažiuos dauguma Lietuvos oreivių. Manau, kad tokio dalyko Lietuvoje dar nėra buvę ir man tikrai labai smagu, juk Liepos 6-oji – viena pagrindinių mūsų valstybės švenčių.

Oreivystė – nėra eilinis sportas. Kaip juo susidomėjote?

Kai tai darai 20 metų, sunku suprasti, kad jis nėra eilinis. Tai tampa tavo gyvenimo dalimi. Manau, kad visi, kurie ateina į aviaciją, yra susižavėję pačia skrydžio idėja. Skrydis man yra laisvės sinonimas ir pati aiškiausia laisvės išraiška.

Balionai mane sužavėjo tuo, kad tu esi priklausomas nuo gamtos. Viena vertus, tavo laisvė yra begalinė ir graži – nėra jokių stiklų ir lubų. Apžvalgos kampas yra labai didelis, tu gali jausti skrydį. Skrendant pro pušyną ar ežerą gali užuosti kvapus, nusiskinti kankorėžį. Kita vertus, esi apribotas ir priklausomas nuo oro, vėjo krypties. Niekada tiksliai nežinai, kada ir kur nusileisi, todėl tas nuotykio ir netikėtumo momentas man irgi labai patinka.

Kur esate toliausiai nuskridęs oro balionu?

Esu pasiekęs Lietuvos atstumo rekordą – 2007 metų kovo pradžioje su Vladu Vitkausku mes oro balionu per devynias su puse valandos nuskridome 330-340 kilometrų. Nuo Druskininkų iki Rygos įlankos. Esu perskridęs 200 kilometrų virš Alpių. Per 20 oreivystės metų skrydžių buvo labai daug.

Su kokia ekstremaliausia situacija esate susidūręs skrydžio metu?

Tikriausiai ekstremaliausias mūsų skrydis buvo kilimas į 10 kilometrų aukštį. Tai vėlgi yra Lietuvos rekordas ir aukščiau nieks niekada nėra pakilęs. Manau, kad buvimas 10 kilometrų aukštyje yra ekstremalus ir žmogui, ir technikai – oro balionui. Kažin, ar ką nors ekstremaliau jau sugalvosiu padaryti. (Juokiasi.)

Matyt, ne veltui Liepos 6-ąją vėliavą skraidinti buvo patikėta būtent man – taip atsitiko dėl šių mano įvykdytų skrydžių. Mes akcentuodavome, kad kartu su savimi visuomet pasiimdavome vėliavą. 2004 metais Kovo 11-ąją nuo Baltojo tilto esame kėlę 24 metrų pločio ir 48 ilgio vėliavą – tarsi devynaukštį namą. Turiu tokių ypatingai didelių daiktų skraidinimo patirties.