Karolina Liukaitytė – apie šeimą, meilę ir grožį
LNK žinių tarnybos orų pranešėja ir profesionali žurnalistė Karolina Liukaitytė sako esanti labai laiminga. Gyvenimo džiaugsmo jai suteikia dukra Lukrecija, mylimasis Andrius, mėgstamas darbas. Ne mažiau svarbi laimės sąlyga, anot jos, galimybė gyvenimą kurti Lietuvoje ir negalvoti apie emigraciją.
1. Kaip ir kur susipažinote su dabartiniu širdies draugu?
Pažinties istorijos nepasakosiu, nes mano ir Andriaus versijos gali skirtis (juokiasi). Dėliojame tą gražiąją versiją, kurią vėliau pasakosime vaikams. Iš tiesų, mūsų pažintis prasidėjo tada, kai skyriausi su tuometiniu draugu, taigi rodomas dėmesys man atrodė nepageidaujamas ir tikrai ne laiku. Vis dėlto galiu drąsiai teigti, kad vienas kitam patikome iš karto. Pajutome artumą, tarpusavio ryšį, laimę ir ramybę. Nuo pažinties dienos susitikinėjome kasdien. Net ir mylįs jis prisipažino gana greitai.
2. Kaip sekasi suderinti dukros priežiūrą ir karjerą?
Mano grafikas gana lankstus. Reportažų laiką dėliojuosi, kaip patogu man ir pašnekovams. Dirbu ne nuo 8 iki 17 val., taigi be problemų pasirūpinu Lukrecija, nuvežu ją į darželį, iš jo pasiimu. Apskritai dukrai galiu skirti maksimaliai laiko.
3. Kas jūsų namuose yra galva, o kas – kaklas?
Su Andriumi mes kiekvienas turime savo namus, taigi bendros buities nėra. Vienas pas kitą vis dar važinėjame su tašėmis. Aš gyvenu centre, jis – ramioje vietoje, netoli regioninio parko. Leidžiame sau jaustis patogiai ir laisvai. Esame partneriai, jis niekada manęs neauklėja.
4. Kas labiausiai nustebino gimus dukrai? Kokie įsitikinimai ir teorijos apsivertė aukštyn kojomis?
Sugriuvo absoliučiai visi įsitikinimai ir neva žinomos tiesos. Kad ir įsivaizdavimas, jog vaikas tikrai visada miegos savo lovelėje. Tiesa, nuo metukų Lukrecija puikiai joje ir miegojo, tačiau pradėjusi eiti į darželį, šiek tiek paaugusi, šiek tiek pralavinusi vaizduotę, ėmė kažko bijoti. Taigi nuo 4 metų atkeliavo į mano lovą. Ir dėl to visai nesijaudinu. Vaikai – ne matematika, nesuskaičiuosi, reikia stebėti, kaip jie jaučiasi.
Kitas įsitikinimas buvo susijęs su motinystės atostogomis. Prieš gimstant Lukrecijai maniau, kad norėsiu ilgai su ja sėdėti namuose. Tačiau klydau. Apskritai, gimus dukrai išmokau būti lankstesnė, prisitaikyti.
5. Kaip manote, ką veiksite po 20 metų? Kokių planų, svajonių, tikslų turite?
Na, mano svajonės žemiškos. Pirmiausia, norėčiau turėti mėgstamą darbą – tokį, kokį dirbu šiandien. Manau, kad Lukrecija tikrai kada nors turės brolį arba sesę. Trumpai tariant, svajoju, kad po 20 metų būsiu laiminga, džiaugsiuosi gražia šeima, geru darbu ir galėsiu keliauti.
6. Kaip vyras jus lepina, kokiais būdais parodo dėmesį?
Manau, kad vaikus reikia drausminti ir auklėti. Viešosiose vietose neleidžiu dukrai trukdyti aplinkiniams. Faktas, kad esu mama su vaiku, man nesuteikia papildomų privilegijų.
Banalių nėra. Jis mane lepina savo būdu, charakteriu ir dėmesiu. Pavyzdžiui, jeigu atsikelia pirmas (o tai būna dažnai), padaro man kavos. Garuojančios puodelį pabudusi randu šalia lovos. Savaitgaliais irgi manęs nežadina, leidžia ilgiau pamiegoti. Apskritai mes neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus, nesilyginame, kuris daugiau ar mažiau padarė. Andrius yra protingas ir lankstus, stabilus, ramus ir labai laimingas. Jis turi dvi dukras iš ankstesnių santykių, augo su dviem seserimis, todėl puikiai supranta moteris.
7. Pagrindinė grožio puoselėjimo priemonė arba esminis ritualas, be kurio negalite išsiversti.
Jokio makiažo ir daug miego. Kasdienis grimas labai kenkia odai, todėl vos baigusi darbus jį nusivalau. Keliaudama į lagaminą apskritai beveik nesidedu dekoratyvinės kosmetikos – tik blakstienų tušą ir lūpų blizgį. Tuomet oda pailsi, atsigauna.
Kas mėnesį lankausi pas kosmetologę, kuri atlieka procedūras rūgštimi, mechaninį veido valymą. Geriu daug vandens, kas kurį laiką suvartoju vitaminų kursą.
8. Kokie jūsų valgymo įpročiai? Ar esate sveikos mitybos šalininkė?
Žinau visus sveikos mitybos principus ir taisykles. Deja, ne visada pavyksta jų laikytis. Labai daug laiko praleidžiu automobilyje (vežu dukrą į darželį, skubu filmuotis reportažams, keliauju atgal į darbą, dabar dar – ir remonto reikalai), taigi neretai tenka užkrimsti tiesiog kelyje. Šiaip sveikesnio maisto stengiuosi įsidėti į darbą.
9. Ko labiausiai gyvenime bijote?
Turbūt kaip daugelis, mirties ir ligų. Žinoma, kalbu apie artimuosius, dukrą. Dabar man didžiausia laimė, kad ji yra sveika ir linksma.
10. Kaip auklėjate dukrą? Kokį modelį taikote, kokiomis taisyklėmis vadovaujatės: galbūt esate labai griežta, o gal, priešingai, itin nuolaidi mama?
Šiaip, manau, kad griežtesnis yra Lukrecijos tėtis. Tačiau ir aš, palyginti su kitomis mamomis, esu reikli. Paprastai nepildau visų dukros užgaidų ir norų. Pavyzdžiui, telefonu Lukrecijai leidžiu pažaisti, kai atsivežu į filmavimus ir reikia, kad ramiai pasėdėtų. Televizoriaus mes namie neturime, tad ir filmukų ji nežiūri. Prieš miegą paprastai būna kitokie ritualai: vonia, knyga, ramūs žaidimai. Vis dėlto kartais nusižengiame taisyklėms.
Apskritai manau, kad vaikus reikia drausminti ir auklėti. Viešosiose vietose, kavinėse neleidžiu dukrai rėkauti, triukšmauti ar kitaip trukdyti aplinkiniams. Faktas, kad esu mama su vaiku, man nesuteikia jokių papildomų privilegijų.
Žinau visus sveikos mitybos principus ir taisykles. Deja, ne visada pavyksta jų laikytis.
11. Ar prisimenate, kuo norėjote būti užaugusi? Apie ką svajojote?
Viskuo (juokiasi). Mano norai kasmet keitėsi. Vis dėlto nuo 11 iki 18 metų buvau tikra, kad užaugusi tapsiu balerina (K. Liukaitytė yra baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto klasę – aut. past.). Tačiau 11–12 klasėje nusprendžiau, kad nenoriu tiek aukotis ir taip sunkiai dirbti kaip balerinos, tad pasirinkau žurnalistikos studijas. Jos, beje, nebuvo neapgalvotas sprendimas ar variantas iš bėdos. Kiek save atsimenu, visada buvau labai komunikabili, smalsi, mėgau bendrauti.
12. Ar esate patriotė? Kaip pasireiškia jūsų patriotiškumas?
Taip, esu tikra patriotė. Mano širdies draugas Andrius – dar didesnis. Manau, kad Lietuvoje tikrai galima gyventi ir užsidirbti. Mane labai erzina rėkiantieji, kad reikia emigruoti. Jei nesusitvarkai su savo bėdomis, kitų dėl to kaltinti tikrai nereikia. Žinoma, nebuvau jų kailyje, bet...
Neseniai važiavome iš sodybos, švietė saulė, lauke blizgėjo sniegas. Pasidžiaugėme, kaip gerai, kad turime keturis metų laikus, o žiemomis dar sulaukiame sniego. Be to, nesame tokie šalti, kaip apie mus kalbama. Ir tikrai ne prastesni už kitų šalių gyventojus – tik reikia atsikratyti šio stereotipo.