12-oji Kauno bienalė – netikėtų atradimų kupina kelionė

Esate gidės, kuo jus sužavėjo ši profesija? Kuo žavi dar dabar?

Eglė : Save, kaip gidę, netikėtai atradau dirbdama muziejuje ir man tai patiko. Mėgstu žmones ir jų savitus būdus suvokti pasaulį. Kaskart laukdama ekskursijos nežinau, kokios kompanijos sulauksiu. Pirmos kelios minutės prabėga kol mėginu pajausti jų nuotaiką, tempą, klausiu savęs, ar su šita komanda galima juokauti ir, kaip galima juokauti, ar reikia dalykiško, ar kaip tik atviro ir nuoširdaus bendravimo. Gidavimas man pirmiausia apie tai ir yra – apie bendravimą. Ir apie paslaptis. Kai ruošiuosi ekskursijai, stengiuosi įtraukti daugiau „virtuvės“, atskleisti ir proceso svarbą, priešingu atveju – tai tebūtų rodymas pirštu į daiktus.

Ugnė: Esu nauja gidavimo sferoje. Manau, kad gidas turi būti visiškai lankstus, tolerantiškas ir labai empatiškas grupės atžvilgiu. Taip pat, turi mokėti greitai prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių, todėl man, kaip meno vadybininkei, rizikų numatymas ir valdymas yra didelis iššūkis. Kaskart kruopščiai pasiruošdama tekstus, atsižvelgiu į tai, kad žmonėms ,,sausa” informacija tikrai nebus įdomi, todėl pasistengiu sužinoti ką nors naujo papildydama turimas žinias įdomiais faktais apie menininką arba kūrinį. Šis pažinimo būdas praturtina ne tik mane, bet ir ekskursantus.

Pažįstate šiųmetę Kauno bienalę kaip niekas kitas – prisidėjote prie ekspozicijos instaliavimo darbų, pasitinkate lankytojus Bienalės informacijos taške, vedate ekspozicijos turus. Kas labiausiai žavi ir kelia iššūkius dirbant tokio dydžio šiuolaikinio meno festivalyje?

Eglė: Mane labiausiai žavi tai, kad niekada nežinai, koks bus rytojus. Instaliavimo ir pasiruošimo metu tai buvo ypač ryšku, tu keliesi ryte ir galvoji – „Na, na kas tokio šiandien?” Tai ir įdomiausia, ir sunkiausia, buvo situacijų, kai net nežinai nuo ko pradėti ir kurį „gaisrą” pirmiau gesinti. Tokiame intensyviam laikotarpy, manau, tai labai natūralu.

Ugnė: Viso proceso metu mane labiausiai žavi ne tiek iššūkiai, kurių netrūko, ypač pasirengimo metu, bet bendravimas su žmonėmis, kontaktų užmezgimas su Kauno bienalės dalyviais ir kuratoriais. Santykių tinklo kūrimas, kuris yra vienas svarbiausių organizacijos formavimo aspektų ir mūsų kasdienės rutinos dalis.

Ugne, turite patirties užsienio meno organizacijoje, kokius panašumus ar skirtumus pastebite labiausiai?

Vienas labiausiai jaučiamų skirtumų – tai komandos dydis ir suinteresuotų organizacijų įsitraukimas į bendrą veiklą. ,,EVA International” komanda yra labai maža, tačiau jie veikia tiksliai, labai koordinuotai. Galbūt, esant mažesnei komandai, kiekvienas narys turi galimybę užmegzti artimesnį tarpusavio ryšį, priešingai nei didelėje komandoje. Taip pat, mane nustebino Limeriko mieste esančių organizacijų solidarumas siekiant įgyvendinti šiuolaikinio meno projektą. Panašumų tarp Kauno bienalės ir „EVA International“ yra tikrai daug, kadangi abi organizacijos siekia užtikrinti profesionalaus šiuolaikinio meno sklaidą mieste, panaši ir proceso eiga. Džiaugiuosi naujomis patirtimis ir suteiktomis galimybėmis, kurias galiu įgyvendinti savo gimtajame mieste – Kaune. Abi patirtys buvo naudingos ir įdomios.

Egle, esate gidė ir Kauno bienalės, ir „Ekskurso“ komandose – kokie panašumai, skirtumai? Kuo patraukė Kauno bienalė?

 Skirtumas tas, kad bienalės kontekstas yra kur kas platesnis ir mes aplankome keletą kūrinių. „Ekskurso“ ekskursijose mes akcentuojame vieną objektą ir einame, kiek įmanoma, gilyn to vieno objekto kontekste. „Ekskurso“ pagrindinis tikslas – pažinti ir tyrinėti savo miestą, įkišti nosį ten, kur paprastai neužeitum arba kaip tik naujai pažiūrėti į sau įprastą vietą. Na, o Kauno bienalėje norisi sukurti ir pasakojimą, ir nuotaiką, „atvesti“ žmones į šių metų temą ne tik pasakant pavadinimą, bet ir sukelti tą lengvą levitacijos jausmą. Sąmoningai stengiuosi Kauno bienalės ekskursijose per daug neinstruktuoti prieš apžiūrint kurį nors darbą ir leisti pirmiau pamatyti, leisti kiekvienam manyti ir matyti tai, ką norisi, paskui mes tai aptariame. Taigi, esu sugalvojusi sau tokią mažą taisyklę – netrukdyti ir nevadovauti, stengiuosi daugiau sukurti nuotaiką. Net nežinau ar gidė esu, ar labiau palydovė, bičiulė. (juokaudama)

Ko labiausiai laukiate artėjant ekskursijai?

Eglė: Ekskursantų! Tai būtina geros ekskursijos sąlyga! O paskui – laukiu tų pirmųjų žvilgsnių ir reakcijų, leidžiančių man suprasti, pajausti, kokie yra žmonės šįkart ir, kokia bendra grupės nuotaika. Jei tai pavyksta per pirmas keletą minučių, žinau, kad viskas bus gerai.

Ugnė: Paantrinsiu Eglei, kad labai laukiame svečių. Kartais nutinka taip, kad viename ture neplanuotai susitinka draugai arba kaimynai, tai malonūs atsitiktinumai. Be abejo, lauktai ar nelauktai, prieš kiekvieną ekskursiją atsiranda jaudulys, kuris skatina objektyviau įvertinti pasiruošimą, motyvuoja gilinti žinias. Stengiuosi atrasti galimas interpretacijas, peržvelgti tekstą iš lankytojo perspektyvos ir susidėlioti esminius akcentus. Man ypač svarbu supažindinti su šiuolaikinio meno ir Bienalės koncepcija. Taip pat, laukiu svečių įvertinimų, kurie dažniausiai pasireiškia nuoširdžiomis šypsenomis arba inicijuota diskusija apie patirtis. Maloniausia, kai žmonės sugrįžta aplankyti ekspozicijos dar kartą.

Kauno bienalė siūlo tris temines šių metų parodos ekskursijas Kauno geležinkelio stotyje, Kauno Paveikslų galerijoje, kituose objektuose. Dvi iš jų vedate jūs. Kaip kiekvieną jų galėtumėte apibūdinti ir kokie akcentai jums svarbiausi?

Ugnė: Ekskursija „2 žingsniai“ yra labai lietuviška. Tai savotiškas tapatybės identifikavimas šiandieniame globaliame kontekste. Paieškos persmelktos asmeninių skaudžių patirčių ir kančios. Ką iki šiol pastebėjau, vienas ryškiausių ekskursijos motyvų, kurį galėčiau išskirti, yra nesibaigianti kelionė per nemalonius praeities įvykius, kurie sukelia kančią ir nuolatinį laukimo jausmą. Ypač jautri tema, kuri taip pat vyrauja ekskursijoje ,,2 žingsniai” – migracija. Žvelgiant į nuolatos vykstančius pokyčius ir globalizaciją, kvestionuojama lietuvių tautos kelionė.

Vienas iš įdomiausių aspektų – ekskursijos pabaiga, kuomet atskleidžiame, ką reiškia ekskursijos pavadinimas, kur galima nueiti dviem žingsniais ir kaip toli esame vieni nuo kitų. Ryškiausias kūrinys, kuris, galbūt, mažiausiai pastebimas, tačiau ypatingai svarbus kalbant apie asmeninę patirtį yra Alberto Garutti grindinio plokštės. Labiausiai žavi įsimintina, jautri bei prasminga menininko frazė jose bei idėja skleisti ją po visą pasaulį. Visai kaip ir mes, lietuvių tauta, kuri šiomis dienomis pasiklydusi po visą pasaulį. Tai man – šios ekskursijos akcentas.

Eglė: Kai su kolegomis dar tik kūrėme temas ir diskutavome apie būsimas ekskursijas, aš tiesiog „užsigrobiau“ Geležinkelio stotį, sakydama „mano“! Ji man labai patinka kaip pastatas ir kaip miesto objektas. Žavi tai, kiek emocijų sugeria stotys, atvykimo-išvykimo vietos; man iki šiol yra nuostabu ir mistiška, kad traukiniai nevėluoja – jie išvyksta tiksliai tą minutę. Tai yra kažkoks fantastinis dalykas.

Kauno geležinkelio stotis – labai turtinga įvairiausių temų vieta. Į kurią pusę eisi – rasi istoriją. Šiųmetės Kauno bienalės tema „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ neišvengiamai susijusi su laukimu ir tokia nesvarumo būsena, kur tu jau nebe ten, bet dar ir ne kitur. Tad geležinkelio stotis yra ideali vieta šiai temai plėtoti. Pavyzdžiui, vos užėjus į laukimo salę mes išgirstame tokius keistus garsus. Tai yra vienas mano mėgstamiausių darbų – Naufus Ramírez-Figueroa spiritizmo seansas, kviečiantis sugrįžti išnykusias paukščių rūšis (aut. past.: „Išnykusių paukščių giesmės, anksčiau nežinomos mokslui, bet atkurtos spiritizmu, 1“). Smagu stebėti žmonių reakcijas į tuos garsus: vieni įtariai dairosi, iš kur tie garsai, kiti nė nepastebi, kad stotyje atsirado kažkoks „svetimkūnis“. Kartą ekskursijoje vienas žmogus net atitarė jiems, pamėgdžiodamas mums įprastų paukščių giesmę, įvyko žavingas „dialogas“. Išnykusių rūšių tema gana minoriškai susijusi su laukimo tema: esi laukiamojoje salėje ir klausaisi tų, kurie nesulaukė tavęs. Visi Geležinkelio stoties objektai vienaip arba kitaip kalba apie laukimą, vienišumą, randus. Tiesa, nederėtų nusiteikti, kad tai vien slogūs kūriniai, greičiau – meditatyvūs. Pavadinimas „99 metrai“ – simbolinis, fizinio nuotolio prasme – tai trumpiausia ekskursija, tačiau idėjų ir patirčių matavimo vienetais – nukeliaujame už horizonto linijos, todėl ir kviečiame „nueiti savo ilgiausius 99 metrus“. Turiu paminėti, kad šioje ekskursijoje nestinga kritikos ir net sarkazmo, tad šio žanro mėgėjai nelieka abejingi.

Kaip žmogus turi tinkamai pasiruošti ekskursijai?

Eglė: Išsimiegoti, pavalgyti ir avėti patogius batus. Manau, kad tai yra geros savijautos komplektas. Nerekomenduočiau eiti piktam, nes, visų pirma, tai blokuoja pažinimo džiaugsmą. Svarbiausia ateiti atviram ir kuo mažiau ruoštis skaitant, ieškant ir analizuojant. Palikime sau džiaugsmą atrasti, nustebti ir paskui, galbūt, pasipildyti savo žinias.

Ugnė: Neužsidaryti kažkokių stereotipų ar iki šiol girdėtų žinių gniaužtuose. Nusiteikti visapusiškai kelionei, atradimams ir nuotykiams.

Kaip išsirinkti ekskursiją?
Eglė: Siūlyčiau rinktis aklai – geriausia, kai nieko nežinai. Mes parengėme aprašymus, tačiau jie yra mistifikuoti. Žinoma, čia sunkiau žmonėms, kurie nori žinoti iš anksto tiksliai ką gaus, tačiau aš rinkčiausi intuityviai.

Ką jums pačioms reiškia kelionė?

Eglė: Čia galima atsakyti arba labai praktiškai, arba labai filosofiškai. Kelionė bet kuriuo atveju reiškia kažkokį virsmą – ar fizinį, ar idėjinį. Atrasti ir nustebti – tai man patinka labiausiai ir didžiausia šių dalykų tikimybė – kelionėse.

Ugnė: Man, kelionė yra dinamika ir šioks toks pokytis, galbūt jis smulkus, galbūt jis drastiškas, bet savotiškas pokytis visame kame.

12-oji Kauno bienalė „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ tyrinėja kelionę, kaip miesto, turinčio sudėtingą praeitį ir klestintį kultūrinį identitetą, metaforą.

Kauno bienalės parodos teminiai turai „99 metrai”, „2 žingsniai“ ir „30 šviesų“ ir trisdešimties tarptautinių menininkų darbų ekspozicija – Kaune iki rugsėjo 29 d.