12 operacijų ištvėrusi vežimėlių tenisininkė Agnieška Toločko: „Tėvai niekada manęs nevaržydavo“
Vežimėlių tenisininkė Agnieška Toločko ne tik aktyviai sportuoja, bet ir baigė studijas, dirba, keliauja bei svajoja apie dalyvavimą didžiuosiuose teniso turnyruose. Labiausiai sportininkė dėkinga savo tėvams už palaikymą, suformavusį tokią užsispyrusią Agniešką, kuri siekia savo tikslų ir tiki, kad juos pasieks.
A.Toločko istorija – vaistinių tinklo „Camelia“ ir „Lietuvos paralimpinio komiteto“ kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ dalis.
Šioje istorijoje vežimėlių tenisininkė pasakoja apie savo kelią į profesionalų sportą, nuo vaikystės patirtus sveikatos iššūkius, daugybę operacijų ir tai, kaip nepaisant sunkumų jai pavyko siekti aukštų sportinių rezultatų. Ji atvirai kalba apie tėvų, trenerių ir artimųjų palaikymo svarbą, kuris sustiprino jos pasitikėjimą savimi, savarankiškumą ir ryžtą įveikti visus sunkumus kelyje link sportinių pergalių.
Kelyje į tenisą – sportinių šokių stotelė
Vežimėlių tenisininkė Agnieška Toločko (30 m.) nuo vaikystės buvo aktyvi, dar būdama paauglė išbandė įvairių veiklų – skambino gitara, pianinu, lankė negalią turinčių asmenų sportinius šokius: „Ieškojau savęs ir mėgstamos veiklos.“
Susižavėjusi negalią turinčių asmenų sportiniais šokiais, Agnieška su partneriu per pusmetį pasiekė stulbinamų rezultatų. Olandijoje vykusiame pasaulio čempionate savo kategorijoje tarp 30 porų užėmė pirmą vietą – pirmą kartą į Lietuvą atvežė tokį laimėjimą.
Kelią į teniso kortus parodė Agnieškos šokių partnerio tėtis, kuris buvo žmonių su negalia teniso pradininkas Lietuvoje. A.Toločko buvo 13–14 metų, kai pabandė žaisti tenisą, bet tai buvo popamokinė veikla, laisvalaikio praleidimo forma, o ne treniruotės. „Man patiko, bet neužsikabinau“, – prisimena mergina.
Baigusi vidurinę mokyklą Vilniuje, Agnieška išvyko studijuoti į Kauną, pasirinko VDU sociologijos ir antropologijos bakalauro studijas. Grįžus į Vilnių A.Toločko gavo pasiūlymą vėl pabandyti žaisti tenisą, tik šį kartą rimtai užsiimti treniruotėmis.
„Taip ir žaidžiu nuo 2019 metų iki šiol, išsikėliau tikslų ir siekiu sportinių rezultatų. Kai mano treneris Andrius Liubinas pamatė mano užsispyrimą, pradėjome dalyvauti turnyruose“, – teigia sportininkė.
Teko ištverti 12 operacijų
Agnieška nevaldo kojų nuo gimimo – stuburo kanale buvo susiformavęs auglys, kuris užspaudė nervus. „Kojas jaučiu, galiu pajudinti, bet visą gyvenimą nevaikštau“, – sako mergina.
Agnieškai teko patirti daugybę operacijų: pirmoji buvo atlikta dar kūdikystėje, bet auglys ataugo. Po metų buvo pašalintas antrą kartą. Prasidėjo ir kitos sveikatos problemos, kurios atsiranda dėl nuolatinio sėdėjimo vežimėlyje – klubo išnirimas, stuburo skoliozė.
„Per visą gyvenimą teko ištverti 12 operacijų – iki trečios klasės beveik kasmet. Kai kiti vaikai ėjo į darželį ar mokyklą, aš važiuodavau į sanatoriją“, – pasakoja Agnieška.
Nepaisant patirtų sunkumų, A.Toločko veide nuolat šviečia šilta šypsena: „Esu pozityvi, niekada nejaučiau, kad esu kitokia. Lankiau bendro lavinimo mokyklą, augau tarp negalios neturinčių vaikų, mano klasiokai buvo geri, nepatyriau jokių patyčių.“
Po rankos operacijos rezultatai pradėjo gerėti
Agnieška pasakoja, kad jai nuo mokyklos laikų labai skaudėdavo riešus. Gydytojai sakydavo, kad skauda dėl per didelio krūvio rankoms nuolat judant vežimėliu.
„Tokie atsakymai manęs netenkino. Pagaliau pavyko išsiaiškinti, kad mano abiejų rankų alkūnkauliai yra per ilgi, todėl spaudžia riešus. Prieš 2,5 metų buvo atlikta dešinės rankos operacija – sutrumpintas kaulas, įstatyta metalinė plokštelė. Labai sudėtinga operacija, bet turėjau arba jai pasiryžti, arba atsisakyti žaisti tenisą, nes kentėjau didelius skausmus“, – pasakoja sportininkė.
Atsistačiusi po operacijos, A.Toločko sugrįžo į teniso kortus ir rezultatai pradėjo gerėti. Praeitą vasarą užfiksuotas geriausias sportininkės karjeros pasiekimas – pasauliniame ITF moterų reitinge ji užėmė 52-ą vietą. „Iš pradžių užsibrėžiau tikslą patekti į Top 100, pasiekiau Top 80. Neketinau sustoti – treneris siekė patekti į 50-ką, mano tikslas buvo 60-tukas. Rezultatas tenkino abu – 52 vieta“, – šypsosi tenisininkė.
Dabar sportinėje karjeroje – pauzė, nes merginai prieš keletą savaičių atlikta analogiška kairės rankos operacija. „Praėjo tik mėnuo, kai nelankau treniruočių, bet jau labai pasiilgau teniso kortų. Su mano charakteriu labai sunku išsidėti namie. Raketę laikau dešinėje rankoje, bet su kaire ranka valdau vežimėlį. Vežimėlių teniso tempas didelis, reikia abiejų rankų“, – teigia sportininkė.
Agnieška tvirtina, kad rankų operacijų reikėjo ne tik dėl sporto – tai pagerino ir kasdieninio gyvenimo kokybę: „Jau du metus gyvenu nejausdama dešinės rankos riešo skausmo. Tai atsiliepė ir sportui – iki operacijos per metus sudalyvaudavau 4–6 turnyruose, o po operacijos 15-oje.“
Į užsienio šalis skrenda lėktuvu viena
Agnieška prisipažįsta, kad mėgsta būti savarankiška, turi vairuotojo pažymėjimą. Ji daug keliauja, kartais vyksta į poilsines keliones lėktuvu su tėvais, į užsienyje vykstančius turnyrus – su treneriu arba viena. „Per metus skrendu į užsienio šalis 12–15 kartų“, – sako tenisininkė.
Paraatletė atvirauja, kad žmogui su negalia lėktuvu keliauti – gana sudėtinga. „Oro uoste asistentas atveža iki įlaipinimo vartų, o lėktuve esi paliekamas vienas. Kartą buvo vėlyvas skrydis, lėktuvas iš Vilniaus į Berlyną turėjo nusileisti 12 val. nakties, bet vėlavo ir neplanuotai nusileido Hanoveryje. Jau buvo naktis, oro uosto asistentai nedirbo, visi keleiviai buvo išlaipinti, o aš ir dar vienas vyras su negalia ir visa įgula laukėme dar dvi valandas, kol bus rastas sprendimas. 300 km į Berlyną nuvežė draugas. Tėvams viską papasakojau tik ryte“, – prisimena sportininkė.
Tačiau tokie nuotykiai neatbaidė nuo kelionių. „Praėjusiais metais suskaičiavau, kad lėktuvu skridau daugiau kartų nei važiavau autobusu“, – sako A.Toločko.
Didžiausias gyvenimo ramstis – tėvai
Nelengvą gyvenimo kelią nuo pat kūdikystės Agnieškai padėjo įveikti tėvai. Jie visada buvo šalia sunkiausias momentais. „Labai pergyveno, kai pasiryžau rankos operacijai – pasiėmė net atostogas, iš pradžių mama, po to tėtis, kad būtų su manimi per visą reabilitacijos laikotarpį“, – sako tenisininkė.
Nepaisant sveikatos problemų, tėvai visą laiką ugdė dukros pasitikėjimą savimi ir žingeidumą. „Nuo vaikystės palaikydavo visus mano vaikiškus norus, skatindavo išbandyti įvairias veiklas, niekada ir niekur manęs nevaržydavo. Jeigu tik ką nors sugalvodavau, kad noriu kuo nors užsiimti, kartais net nepasidomėdavau, ar yra galimybė man dalyvauti – apie savo norą pranešdavau tėvams. Kiek jiems reikėjo kantrybės vežioti mane po įvairius būrelius po savo darbų ir savaitgaliais“, – pasakoja Agnieška.
Ypač A.Toločko dėkinga savo tėvams, kad suformavo jos pozityvų mąstymą: „Manau, kad tai padėjo siekti savo tikslų ir užsibrėžtų rezultatų.“
Sportininkės tėvai didžiuojasi Agnieškos sportiniais laimėjimais. „Visą laiką jaučiu jų palaikymą ir noriu skirti jiems gražiausius padėkos žodžius. Turiu geriausius tėvus pasaulyje!“, – šypsosi vežimėlių tenisininkė A.Toločko.
„Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama kampanija „Bendrystė augina čempionus“ yra nuo 2022-ųjų metų „Camelia“ vykdomos socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ dalis, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia.
