12-osios Kauno bienalės kuratorė Neringa Stoškutė: „Menas turi galią paversti pasaulį geresniu“

Kuo ypatinga bus ši – 12-oji Kauno bienalė?

Pirmiausia norėčiau priminti tai, kad pirmoji (dar 1997 m.) rengta Kauno bienalė buvo tekstilės. Šiandien Kauno bienalė yra atvira įvairių formų menui ir tarpdisciplininėms meno jungtims. Šiuolaikinis menas gali būti išreikštas įvairiomis formomis – nebūtina naudoti vien siūlus ir medžiagas tam, kad sukurtume unikalius kūrinius, galima pasitelkti ir naujas technologijas, kitas priemones.

Šiemet renginį organizuoja jauna, tarptautinė kylančių kuratorių komanda. Turiu keturis kolegas iš užsienio, mums be galo įdomu dalytis patirtimi, diskutuoti apie tai, kaip matome ir suvokiame platų šiuolaikinį pasaulį.

Bienalė įprastai vyksta rugsėjį–gruodį, o šįkart renginį pradėsime birželio pradžioje, jis tęsis iki rugsėjo 29 d. Norisi padidinti kultūros renginių pasiūlą mieste vasaros laikotarpiu ir skatinti kultūrinį turizmą. Nemažai šių metų kūrinių rengti ne menui pritaikytose erdvėse, pavyzdžiui, vienas bienalės ekspozicijos taškų – Kauno geležinkelio stotis. Kūrinių bus ne tik pačiame stoties pastate, bet ir peronuose – senuose vagonuose darysime instaliacijas, rodysime vaizdo kūrinius. Dar bus kelios instaliacijos Kauno autobusų stotyje, taip pat senosiose miesto kapinėse, Ramybės parke. Viena pagrindinių renginio vietų – Kauno paveikslų galerija, tik į ją patekti lankytojus kviesime ne pro pagrindinį įėjimą, o pro pastato galinę pusę. Siūlysime pamatyti tai, kaip galerija atrodo iš kitos pusės.

Žmones kviesime ir į vieną seniausių Lietuvos muziejų – Vytauto Didžiojo karo muziejų, taip pat į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Tad renginio vietos – ir tradicinės, ir visiškai netikėtos.

Šių metų Kauno bienalės tema – kelionė. Ją kiekvienas suprantame labai individualiai. Skatiname kauniečius, kitų šalies miestų gyventojus, svečius iš užsienio atrasti truputį kitokią Kauno istoriją ir pagalvoti apie tai, kur norime nukeliauti 2022 metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, ir dar vėliau.

Kauno geležinkelio stotyje vyks ir renginio atidarymo šventė. Kodėl pasirinkote būtent šią vietą?

Tai – įdomi erdvė, kurioje, tikime, sulauksime daug smalsuolių. Tiesa, ankstesnių metų renginys buvo atidarytas net keletą kartų, nes parodas rengėme skirtingose vietose. Šiais metais nusprendėme atsisakyti tos idėjos ir viską sujungti į viena. Atidarę renginį Kauno geležinkelio stotyje, visus kviesime į bendrą eiseną – keliausime į Kauno paveikslų galeriją.

Nemenkas įvertinimas ir garbė tai, kad Kauno bienalė įtraukta į tarptautinių bienalių žemėlapį...

Žinoma! Labai džiaugiamės ir dėl to, kad esame Tarptautinės bienalių asociacijos dalis. Tarptautinės organizacijos savo tinklalapiuose skelbia ir apie mūsų veiklą, naujienas, tad lengviau pasiekti kitų šalių auditoriją. Tikimės, kad vasarą sulauksime ir daugiau užsienio turistų. Žinoma, mums labai padeda tarptautinė kuratorių komanda. Kiekvienas iš jų stengiasi kiek įmanoma daugiau kalbėti apie Kauno bienalę, apie patį miestą. Mano kolega kuratorius Danielis Milnesas, gyvenantis Vokietijoje, padedamas Lietuvos ambasados, Miunchene surengė pristatymo renginį. Kuratorė Alessandra Troncone iš Italijos, taip pat padedama Lietuvos ambasados darbuotojų, surengs pristatymą Romoje. Taip per pasaulį ir sklinda žodis apie bienalę, Lietuvą ir lietuvius.

O kokie didžiausi iššūkiai rengiant bienalę?

Bene didžiausias iššūkis yra tas, kad turime didžiulę tarptautinę komandą, tad vyksta daug diskusijų, galybė darbų. Renginyje dalyvaujantys menininkai aktyvūs ir tarptautiniame meno lauke. Tenka viską suvaldyti, susipažinti su menininkais, jų darbais. Pavyzdžiui, menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas „Druzba“ buvo pradėtas 2003 metais, tačiau dar niekada Lietuvoje nerodytas, nors toks unikalus! 12-ojoje Kauno bienalėje parodysime jį pirmą kartą. Prieš šešiolika metų pradėta menininkų instaliacija per kiekvieną pristatymą kuriama iš naujo. Ji kalba apie tautų draugystę, kuri, pasikeitus politiniam režimui, gali ir suirti. Kuriant šį daugiasluoksnį projektą, surinkta labai daug medžiagos, padaryta begalė interviu ir atliktas įdomus tyrimas. Manau, šis istorinis projektas bus įdomus ir lietuviams, ir užsienio svečiams.

Parodą „Po išvykimo | prieš atvykstant“ sudaro 26 menininkų darbai. Dalis jų sukurti specialiai Kaunui?

Taip. Tuos menininkus, kurie nusprendė kurti naujus kūrinius, prieš jiems siūlant idėjas, kvietėme atvykti į Kauną. Organizavome jiems ekskursijas. Norėčiau išskirti ukrainiečių menininką Mykola Ridnyi, kuris, prieš atvykdamas pas mus, labai domėjosi Kauno žydų istorija. Su juo turėjome turiningą ekskursiją po Vilijampolę. Menininkas susidomėjo būtent viena asmenybe – dailininke Esther Lurie, kuri, patekusi į Kauno getą, tenai piešė geto kasdienybę. Kai kuriuos piešinius ji įdėdavo į keramines puodynes ir paslėpdavo – užkasdavo po žeme. Mykola mums pasiūlė įdomų projektą, jis bus eksponuojamas Kauno geležinkelio stotyje priešais pagrindinį įėjimą. Bus pastatytos didžiulės dviejų metrų keraminės puodynės, o jose – mažos rakto dydžio skylutės, pro kurias renginio lankytojai pamatys išlikusius menininkės E. Lurie piešinius.

Bienalėje dalyvaus ir įdomi fotografė Johanna Diehl iš Vokietijos. Kaune ji viešėjo ne kartą ir labai susidomėjo pastatais, kurių funkcijos laikui bėgant yra pasikeitusios. Pavyzdžiui, sovietmečiu buvo pristatyta daug kino teatrų, kurie šiandien tarnauja kaip turgeliai, gėlių parduotuvės, kazino... Menininkė užfiksavo tai, kaip pastatai atrodo dabar, ir įamžino originalias architektūros detales. Juodai baltų nuotraukų paroda bus eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje.

Dar norėčiau išskirti vieną menininkę iš Slovėnijos – Jasminą Cibic. Ji taip pat buvo atvykusi į Kauną ir domėjosi pastatais, objektais, reprezentuojančiais valstybę. Beje, menininkė mus puikiai supranta, nes jų šalies istorija panaši į mūsiškę. Atradę sąlyčio taškų, norime parodyti tai, kad pasaulis nėra jau toks neaprėpiamai didelis. Kaune yra labai gražios tarpukario architektūros. Menininkę itin sudomino Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kompleksas. J. Cibic instaliacija bus galima išvysti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Į projektą įtrauksime ir vietos menininkus, kurie, pasitelkę savo vaizduotę, muziejuje gyvai pieš Europos personifikacijas.

Ar paprasta įkvėpti žmones domėtis menu?

Mes visada stengiamės parinkti tuos menininkus ir temas, kurie yra aktualūs ne tik šiuolaikinio meno atstovams, bet ir plačiajai auditorijai. Šiųmetė – kelionės – tema bus įdomi daugeliui. Pradedame nuo XIX a. pabaigos, keliaujame per tarpukarį, sovietmetį, nepriklausomybės atgavimą ir žvelgiame į ateitį – į 2022 metus, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. Žiūrime, kaip keičiasi miesto ir šalies veidas.

Be to, manau, kiekvienam įdomu iš šalies pamatyti tai, kaip mums visiems įtaką daro socialinė, politinė, ekonominė aplinka, kurioje gyvename. Tad bus nenuobodu net tiems, kurie nėra aktyvūs meno sekėjai.

Šiais metais daug dėmesio skiriame įvairiems turams po bienalę. Labai kviečiame į juos registruotis. Parengsime net kelis teminius turus, kurie žmones į renginį pritrauks ne kartą. Per edukacinę programą renginio lankytojams padėsime atrasti tą pagrindinę – kelionės – temą. Kartu pažindinsime ir su šiuolaikiniu menu, kuris tikrai nėra baisus, ypač tuomet, kai kas nors suteikia žinių apie jį.

Šiuolaikinį meną tikriausiai sunkiau perprasti vyresnės kartos atstovams?

Mes esame labiau pripratę prie tradicinių meno formų, itin aiškių tapybos, skulptūros, fotografijos darbų. Šiuolaikinis menas žaidžia su įvairiomis formomis, menininkai naudoja daug išraiškos būdų, kurie galbūt nėra standartiniai. Tačiau lankytojams stengiamės suteikti informacijos apie tai, kodėl vienas ar kitas menininkas pasirinko būtent tokią formą.

Galiu prisipažinti tai, kad ir pati iš pradžių labai bijojau šiuolaikinio meno, tačiau po truputį, vis dalyvaudama ekskursijose, diskutuodama su menininkais, kuratoriais, prisijaukinau jį. Todėl labai svarbu nebijoti užduoti klausimų gidui ar patiems menininkams, norėti suprasti šiuolaikinį meną. Bandysime kiekvienam lankytojui duoti po raktą, padėsiantį atrakinti duris į šio meno pasaulį. Tad renginys tikrai tinka įvairaus amžiaus, išsilavinimo, įvairių tautybių žmonėms.

Ar tikite tuo, kad menas turi galią paversti pasaulį truputį geresniu?

Tikrai tuo tikiu, nes manau, kad menas gali švelniai pasakoti ir apie labai sudėtingus, gal net skausmingus gyvenimo dalykus. Ir meno forma nebūtinai turi būti rimta – galima ir su humoru, tada netgi į sunkias situacijas pažvelgiama kitomis akimis. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo žiūrovų – kiek jie nori gilintis į temą, suprasti ją. Į bienalės atidarymo renginius atvyksta daug menininkų, tad čia bus puiki proga su jais pačiais padiskutuoti visomis rūpimomis temomis, iš jų pačių lūpų išgirsti apie unikalius jų kūrinius.