13-metė breikerė Dominika skina laurus ir kovoja dėl olimpiados: „Dirbantys biure nesupras breiko rimtumo“

Dominiką Banevič liaupsina visi šokio entuziastai. Talentinga mergaitė tarptautiniuose čempionatuose pergales raško kaip obuolius, treniruojasi kasdien, o pandemijos akivaizdoje lanko virtualius kursus. Breiko šokis – jos didžiausia aistra, kuri neslopsta jau daug metų. 8-erių pradėjusi vytis svajonę Dominika, atrodo, viesulo greičiu artėja prie jos išsipildymo.

Oficialaus šalies breiko čempionate, šiais metais surengtame pirmą kartą, Dominika nugalėjo už save vyresnes varžoves ir merginų grupėje tapo nugalėtoja. Šios varžybos – atrankų į 2024- ųjų Paryžiaus olimpines žaidynes pradžia. 

Kai man buvo penkeri, pirmą kartą per televiziją išvydau breiko šokėjus.

„Gimiau bei augau Vilniuje. Kai man buvo penkeri, pirmą kartą per televiziją išvydau breiko šokėjus. Mane tas pasirodymas taip pakerėjo, kad ėmiau mėgdžioti, ką mačiusi. Mama iš pradžių nesuprato, galvojo, praeis, tačiau sulaukusi aštuonių metukų aš išprašiau jos nuvesti mane į breiko mokyklą“, – Žmonės.lt pasakoja Dominika.

Pirmąjį savo mokytoją ji iki šiol vadina „Breiko Tėvu“. Tarp mergaičių nepopuliarus pomėgis pamažu, su talentingų meistrų pagalba, tapo vieninteliu ir pačiu svarbiausiu užsiėmimu Dominikos gyvenime.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centre pirmąsias pamokas būsimai breikerei vedė tuo metu geriausias Lietuvoje breiko meistras Eugenijus Kirjanovas.

Artimoje aplinkoje teko susidurti su ne vienu išbandymu.

„Pamenu, pirmąjį kartą, kaip man patiko šokti! Ilgainiui įsiliejau į nedidukę breiko bendruomenę ir ėmiau skinti pergales tarptautiniuose čempionatuose. Visi be galo palaikė ir skatino siekti užsibrėžtų tikslų. Tiesa, tai buvo tik profesionalų tarpe, artimoje aplinkoje teko susidurti su ne vienu išbandymu“, – pasakoja Dominika. 

Į jaunąją šokėją, kaip ji pati teigia, rimtai nežiūrėjo ir dabar retai  kada žiūri suaugusieji. „Jie vis kartodavo, kad viskas pasibaigs, o labiausiai erzindavo tie klausimai, ką toliau veiksiu gyvenime. Juk atsakymas aiškus – šoksiu!“ – juokiasi Dominika.

Pasiteiravus jos, ar nuvykusi mokytis breiko subtilybių greitai susirado draugų, Dominikos veidą nutvieskia šypsena.

Į mėgstamiausią suaugusiųjų klausimą, o ką darysiu vėliau, šimtą kartų atsakysiu – šoksiu breiką.

„Ten ėjau ne susirasti kompanijos, o išmokti šokio. Grupėje buvo nedaug mergaičių ir man tai buvo nė motais. Dabar, manau, kad visiškai nesvarbu, berniukas tu ar mergaitė, galimybė pasiekti aukštumų – visiem vienoda“, – tikina ji.

Mergaitė neslepia, jog nepaisant didžiulio pasitenkinimo, atsidavimas šokiui visgi palapsniui pakeitė jos gyvenimą. Nuo Dominikos atitolo klasės draugai, kieme ji vis rečiau žaisdavo jos amžiaus vaikams būdingus žaidimus. Visą savo laiką jaunoji breikerė norėjo skirti treniruotėms.

„Draugai nuo manęs atitrūko dar ir todėl, kad vienintelė turėjau labai aiškią gyvenimo ir ateities viziją, jei visi tik ir kalbėjo apie galimas svajonių profesijas, tai aš savo jau turėjau, man beliko tik įgyvendinti pasirinktus siekius“, – užsispyrimu stebina aštuntokė.

Kone labiausiai už savo diplomais ir taurėmis nuklotą lentyną Dominika jaučiasi dėkinga mamai Alinai. Būtent ji aktyvią dukrą užrašė į mokylą ir vėliau lydėjo į visus čempionatus, mokėjo pinigus už mergaitės tobulėjimą.

Mama vienintelė suprato, kad niekas čia nepraeis, ir padėjo man siekti svajonės.

„Mama mane visuomet be galo palaikė. Tikiu, nebuvo paprasta, nes aplinkiniai manė, kad išprotėjau ir į mano pasiryžimą šokti breiką numodavo ranka: praeis. Mama vienintelė suprato, kad niekas čia nepraeis, bei padėjo man siekti svajonės. Dirbdama įvairiausius darbus, ji mane stūmė į priekį. Mokėjo už brangias pamokas. Juk esu trylikametė, visiškas vaikas, ir tikrai negaliu pati finansiškai tvarkytis, mokėti už užsienio kursus ir keliones. Mama man labai padeda", – gerų žodžių negaili Dominika.

Tai, kaip ši jauna šokėja dėlioja mintis, stebina daugelį. Be tvirto pasiryžimo būti geriausia savo kategorijoje, Dominika turi ir didžiulę valią.

Ji, kaip tikra sportininkė, neleidžia sau smaguriauti skanumynais. Filosofiškai nutęsia: „Sveikame kūne – sveika siela“. 

„Neturiu polinkio į nesveiką mitybą, greito maisto restoranuose nešlamščiu burgerių ar ledų. Žinau, kad norint visuomet būti geros formos, reikia jau dabar ugdyti valią. Valgau kuo sveikiau, vartoju vitaminus ir stengiuosi neapsileisti. Retsykiais, žinoma, leidžiu sau kažką mažiau sveiko suvalgyti, bet tai būna nedažnai. Paprasčiausiai mano gyvenimas dėliojasi ciklais – nuo vieno iki kito čempionato“, – pasakoja mergaitė.

„Kiekvienas šokėjas – labai disciplinuotas. Dėl to, kad kažko pasiektum, reikia įdėti be galo daug pastangų. Tai – pagrindinė taisyklė“, – kaip maldą kartoja Dominika, kuri įsitikinusi – nieko nėra neįmanomo.

Pasak jos, dirbantys biure niekada nesupras breiko rimtumo.

„Yra labai daug rimtų profesionalų, kurie iš breiko pragyvena, veda seminarus, važinėja po pasaulį. To siekiu ir aš, todėl laikausi plano. Kas kartą atėjusi į salę, aš žinau, ką man šiandien reikia padaryti. Kaip ir kiekvienas, kuris dieną pradeda biure. Šokėjams sunku pragyventi, bet jei esi savo srities asas – viskas įmanoma“, – sako Dominika.

Žinoma, ji sutinka, kad dažniausiai biure tokios traumos kaip breiko salėje negresia, tačiau ir tai trylikametės negąsdina.

„Specialybė yra specialybė. Koks savo srities meistras, jei be jokios traumos“, – juokiasi ji.

Dominika kaip tik šiuo metu gydosi riešo uždegimą, kuris ją užklupo po anksčiau minėto čempionato.

„Įtemptos treniruotės ir didžiulis krūvis padarė savo, tačiau per daug dėl to nesuku galvos. Kai daug treniruojiesi, rankos turi būti tvirtos, nes jomis dažniausiai remiesi į grindinį. Traumų breike neišvengsi“, – sako ji.

Breiko pasaulyje retai, kas žino kolegų tikruosius vardus.

Dominika taip pat prisipažįsta, kad tikruoju vardu ją retai kas vadina. Kiekvienas pasaulio breikeris turi slapyvardį, kuriuo atsiliepia ir kuris yra užrašomas čempionatuose.

„Breiko pasaulyje retai kas žino kolegų tikruosius vardus. Už savo slapyvardį esu taip pat dėkinga mamai. Per vienas varžybas jos buvo paprašyta įrašyti mano pravardę. Kadangi ji mane vadina Nicka, taip ir praminė. Tapau B-Girl Nicka“, – prisimena jaunoji šokėja.

Žmonės.lt Dominka sako, kad Lietuvoje vykęs čempionatas – tik mažytė pergalė. Jos tikslas – Paryžiaus olimpinės žaidynės.

„Breikas – mano gyvenimas. Be jo aš nieko daugiau daryti nenoriu. Ir į patį mėgstamiausią suaugusiųjų klausimą, o ką darysiu vėliau, dar šimtą kartų atsakysiu – šoksiu breiką“, – ryžtingai pakartoja ji.