Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiemet prasidės rugsėjo 20 d. ir Vilniaus kino teatruose „Skalvija“ bei „Pasaka“ vyks iki 30 d. Spalio pirmosiomis dienomis VDFF prasitęs Kaune ir Ukmergėje. Kaip ir kasmet, šis jau penkioliktas festivalis išlaikys tą pačią struktūrą, kaip visad bus gausybė svečių, tačiau frazė: „Po dangum – nieko naujo“, netinkama. Nors filmuose kartosis amžinosios temos – šeima, žmogaus saviieška ir saviraiška, tačiau šiemet kone visuose filmuose dabartis liečiasi su amžinybe ir viena koja jau įžengia į ateitį.
„Į VDFF pagrindinę programą atrinkti devyni filmai (kiek daugiau, nei įprasta). Kiekviename jų svarbus laikas, skirtingos jo dimensijos. Mąstydamos apie festivalį vienijančią temą, sudėliojome savotišką mantrą – „išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko“, – sako viena iš VDFF organizatorių Sonata Žalneravičiūtė. „Tai ir amžinosios vertybės, kurias mėgina išsaugoti nauji šeimos modeliai, tai kūrybinė raiška, moksliniai siekiai, skirti ne tik dabarčiai, tai ir tradicijos, kurias perima ir savaip transformuoja naujosios kartos.“
Pagrindinės programos filmo „Pradžia 2.0“ („Genesis 2.0“) autoriai Christianas Frei, Maksimas Arbugajevas sujungia priešistorinius laikus su tolyn žengiančiais mokslo užmojais. Sibire, amžino įšalo žemėje, ieškant mamutų ilčių, aptinkama ir šių gyventojų kraujo. Imama svarstyti apie klonavimo galimybę bei mėginimą užauginti šių laikų mamutą. Mokslo pasaulyje, o ir pačiame filme iškyla etikos klausimai, tačiau lygiagreta paliečiamos ir socialinės žmogaus išgyvenimo temos. Visuomenės ateitį bei pakitusius socialinius santykius iliustruoja filmas „Pasaulis priklauso man“ („The World is Mine“), kuriame režisierė iš Izraelio Ann Oren, norėdama geriau suvokti Japonijoje ypač paplitusį popkultūros judėjimą Cosplay, pati mėgina įsikūnyti į animacinį personažą – žydraplaukę mokyklinukę Hatsune Miku. Jai tenka ne tik pakeisti išvaizdą, bet patirti meilės ryšį su vienu iš Hatsune Miku gerbėjų. Vieni iš pagrindinių filmo klausimų – kodėl žmonėms nebepakanka vieniems kitų draugijos, kodėl kuriami virtualūs mylimieji, puoselėjami iliuziniai santykiai.
Tūkstantmečius sujungia kiti pagrindinės programos filmai – „Vyrų žaidimai“ („Playing Men“) ir
„Žiurkės“ („Rat Film“). Ironiškas ir saviironiškas antropologinis slovėnų režisieriaus Matjažo Ivanišino žvilgsnis į vyrų pasaulį. Kaip (pa)kito vyro siekiai nuo instinktyvaus medžiotojo, karžygio laikų ir kaip lyderystė pasireiškia tradiciniuose ir dabarties žaidimuose. Net ir režisieriaus Theo Anthony filme „Žiurkės“ be pagrindinės – amžinųjų žmonių gyvenimo dalyvių – žiurkių temos, ir čia netiesiogiai galime pamatyti vyrų žaidimo motyvą, kai du vyrukai kasnakt leidžiasi į žiurkių medžioklę.
Ir žaidžia, ir groja vienu metu – taip būtų galima apibūdinti filmo „Užsičiaupk ir grok pianinu“ („Shut Up and Play the Piano“, rež. Phillip Jedicke) herojaus – pianisto Chilly Gonzaleso gyvenimą. Kanadietis – Gineso rekordininkas. Jo koncertas tęsėsi 27 valandas. Ir tai tik vienas pavyzdys, ne tik apie ištvermę, bet ir nesenkančią, kitus įkvepiančią žmogaus kūrybinę energiją.
Laiko reliatyvumas ir žmogaus siekiai pranokti save svarbūs ir serbų dokumentininkui Mladenui Kovačevičiui. Atradęs senas video kasetes, kuriose užfiksuota pirmojo serbo, kopiančio į Everestą kelionė, režisierius sudėliojo filmą-dienoraštį „4 metai per 10 minučių“ („4 Years in 10 Minutes“), kuriame matomi žmogaus išgyvenimai, juntama kiekvieno žingsnio kaina, beprotiška valia bei absoliutus vienišumas.
Jei vieni žmonės patys ieško iššūkių, tai kitiems sunkūs išbandymai randasi iš gyvenimo. Trys VDFF pagrindinės programos filmai pasakoja apie šeimas, kuriose tenka išgyventi sunkiai pakeliamus dalykus, tačiau jie tampa įmanomi tik besąlygiškai mylint. Režisieriaus Jordano Schiele filmo „Šilkas ir ugnis“ („The Silk and the Flame“) herojus – vidutinio amžiaus kinas Yao, kuriam nuo paauglystės tenka rūpintis savo neįgaliais tėvais, broliais ir seserimis. Vadymo Ilkovo filmo „Tėtė – mamos brolis“ („My Father is my Mother‘s Brother“) herojui Tolikui tenka prisiimti penkiametės dukterėčios globą, kai jo sesuo suserga psichine liga. Turėdama savo šešis vaikus, Alina Makarova – filmo „Baltoji mama“ („White Mama“, rež. Zosia Rodkevič ir Jevgenija Ostanina) herojė, nusprendžia, kad tarp jos mišraus gymio vaikų galėtų augti ir vienas baltaodis. Agresija, nuolatiniu dėmesio reikalavimu naujas šeimos narys sujaukia darniai gyvenusios šeimos kasdienybę. Tačiau Alina jaučia, kad šiam vaikui privalo duoti daugiau, nei saviesiems.
Beveik visus pagrindinės programos filmus pristatys jų kūrėjai arba protagonistai.
Savo filmų retrospektyvą pristatys režisierius ir aktorius Algis Arlauskas, kuris turi lietuviško kraujo, nors gimė ir augo Maskvoje, o šiuo metu gyvena ir kuria Ispanijoje (Bilbao), ten laikomas savu.
„Algis Arlauskas man tapo legenda dar prieš pamatant jo filmus. Lietuvoje apie 88-uosius pasirodė žinia apie neįtikėtinai talentingą jauną kino režisierių lietuvišku vardu ir pavarde, studijuojantį Maskvoje ir sukūrusį filmą, kuris lyg žaibas perskrodė Europos kino festivalinę erdvę.
Vėliau, kai pamačiau Algio filmus, supratau, kodėl vertėjo tiek metų laukti susitikimo“, – pasakoja režisierius Audrius Stonys, kuris ir rekomendavo supažindinti Lietuvos dokumentikos mylėtojus su šiuo režisieriumi.
Anot A. Arlausko, dokumentiniai filmai negimsta be reikalo. Jie ateina tuomet, kai susiklosto tam tikros sąlygos, kai persipina ypatingos akimirkos. Pirmasis jo dokumentinis filmas „Prisilietimas“, gimė tuomet, kai jis susipažino su aklu ir kurčiu rusų pedagogu bei psichologu Aleksandru Suvorovu. Kurdamas dokumentinį filmą, jis sako, atiduodąs dalį savo gyvenimo, nes jam dokumentika yra moralinis ir ideologinis kompromisas.
Nedaug kam žinoma ir šveicarų dokumentininko Peterio Liechti kūryba. Tačiau vienas jo filmas jau buvo rodomas „Skalvijos“ kino centre.
„2009 m. Europos kino akademijos „Dokumentinė konklava“ – geriausio Europos dokumentinio filmo rinkimai buvo surengti Vilniuje. Vieną rytą garbinga vertinimo komisija, kurioje tąkart buvo ir Viktoras Kosakovskis, rinkosi į „Skalvijos“ salę. Konkurse dalyvavo ir Peterio Liechti filmas „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ („The Sound of Insects – Record of a Mummy“).
Šis eksperimentinės dokumentikos kūrėjo filmas-meditacija gyvenimo ir mirties tema buvo išrinktas geriausiu, o mums paliko tokį ryškų įspūdį, kad po dešimtmečio nusprendėme VDFF žiūrovams pristatyti išsamią jo retrospektyvą. Deja, režisierius jau išėjo iš gyvenimo, bet jo filmus sutiko pristatyti jo kūrybinė ir gyvenimo partnerė Jolanda Gsponer. Ji yra ir viena iš P. Liechti videoinstaliacijos „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications – Peter Liechti‘s unfinished film“) autorių“, – pasakoja Vilma Levickaitė, viena iš festivalio rengėjų. Projektas tapo intymiu, atviru žvilgsniu į menininko prabėgusį gyvenimą ir kūrybą. Videoinstaliacija „Dedikacijos“ kaip ir P. Liechti filmas „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ („Signer’s Suitcase – On the Road with the Artist Roman Signer“) šiais metais atidarys festivalį.
Specialioji programa šiemet skiriama Igmarui Bergmanui, kurio 100 metų jubiliejų mini visas pasaulis. Bus parodyti trys paties švedų režisieriaus dokumentiniai filmai, kiti trys – jį pažinusių režisierių – Marie Nyrerod ir Stigo Björkmano. Pastarasis autorius, kuris yra išleidęs knygą „Pokalbiai su Bergmanu“, atvyks į Vilnių ir pristatys savo filmus bei pasidalins prisiminimais apie I. Bergmaną. Kino mylėtojams – tai dar viena galimybė giliau pažinti kino klasiko kūrybą bei patį autorių.
Kaip ir kasmet nedidelė dokumentinių filmų programa skiriama ir vaikams. Trijuose filmuose išryškėja vaikų, kurie nori būti išgirsti, tema. Programa taip ir vadinsis – „Išklausyk“.
Laukia ir viena lietuviška premjera – tai režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Iš kur ta šviesa“ apie tapytoją Nomedą Saukienę, kuri taip pat atliepia VDFF mantrai: išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko.
