Poparto karaliaus Andy WARHOLO (1928–1987) vardas kur kas garsesnis nei jo paties darbai. Sykiu jo darbai gerokai garsesni už jį patį. Šis paradoksas puikiai tinka dailininkui, kuris visada stengėsi būti tuo, kuo niekada nebuvo. Tad nieko keista, kad 1987 metų vasario 22 dienos nekrologas laikraštyje „The New York Times“ prasidėjo taip: „Geriausias Warholo kūrinys yra pats Warholas.“
Mokyklos kalinys
Kaip ir dera kultiniam menininkui, jis apie save melavo išsijuosęs – kaskart kūrė vis naujus mitus apie „legendinį Andy Warholą“. Būta painiavos su pavarde, slėpė net gimimo datą. Tačiau šeima minėjo, kad berniukas gimė 1928 metų rugpjūčio 6 dieną Pitsberge, Pensilvanijos valstijoje. Iki 17 metų apskritai neturėjo dokumentų. Pažyma išduota tik 1945-aisiais, kai vaikis nusprendė stoti į koledžą. Andy buvo jauniausias iš keturių sunkiai besiverčiančių Warholų atžalų, atrodė kaip tikras dvasna, ir motina stengėsi nepaleisti sūnaus toli nuo savęs. Todėl visą vaikystę Andy praleido tiesiogine prasme įsikibęs motinai į sijoną.
Mokykla jam tapo pragaru. Pakviestas prie lentos, Andy negalėdavo suregzti nė dviejų žodžių, juo labiau parašyti, nes drebėjo rankos. Aštuonerių susirgo reumatine karštlige, tikriausiai sukelta streptokokinės infekcijos. Tai peraugo į dabar retą neurologinę ligą chorėją, dėl kūno konvulsijų dar vadinamą „šventojo Vito šokiu“. Jaunėlį pavyko išgelbėti, bet baimė vėl susirgti persekios jį visą gyvenimą. Vaikui sutriko ir odos pigmentacija, dėl baltumo jis priminė albinosą. Kad neišprotėtų, Andy ėmė kurti. Bet taip ir neišmoko rašyti be klaidų.