15-metė filmo „Pilis“ aktorė B.Bareikytė – apie išgyventą jausmų paletę ir filmavimo aikštelės ilgesį

Rugsėjo 11 dieną, numatyta didžioji filmo premjera. Žiūrovus pasieks jautrus ir nuoširdus pasakojimas, kuriame vaizduojamas realistinis vienos šeimos, emigravusios į Airiją, gyvenimas. Nors „Pilyje“ yra ir tamsesnių epizodų, visgi tai šviesus ir įkvepiantis filmas apie dideles svajones, ambicijas ir norą gyventi geriau.

Pagrindinis paauglės Monikos vaidmuo filme atiteko jaunai moksleivei Barborai Bareikytei (15). Siužeto intriga – kaip Monikai ir jos mamai Jolantai (akt. Gabija Jaraminaitė) nusišypso sėkmė – jas pakviečia koncertuoti ištaigingoje pilyje, kurioje, sakoma, grojo net pats Eltonas Džonas. Tačiau kelionei trūksta pinigų. Nevilties apimta Monika ryžtasi beprotiškam poelgiui, kad tik galėtų išpildyti savo gyvenimo svajonę... Aktorės patirtis merginai kine nėra pirmoji (Barbora yra vaidinusi Tomo Vengrio „Gimtinėje“), tačiau toks svarbus vaidmuo – kol kas vienintelis. Įgimtu aktorės talentu apdovanota B. Bareikytė dalinasi mintimis apie iššūkius kino aikštelėje, nuovargį bei patirtas neišdildomas emocijas.

Vasara prabėgo, atėjo nauji mokslo metai. Kokiomis nuotaikomis dabar gyveni?

Keista po karantino vėl grįžti į mokyklą. Mokausi chorinio dirigavimo, lankau chorą, solinio dainavimo ir fortepijono klasę. Per vasarą išsiilgau bendravimo, klasės draugų. Smagu, kad bus daugiau progų su jais susitikti. O dabar nekantriai laukiu pagrindinės filmo „Pilis“ premjeros kino teatre.

Papasakok, kaip atrodo tavo įprasta diena, kas tave džiugina.

Su šeima labai mėgstame keliauti, tačiau dėl susidariusios situacijos šiemet svetur išvykti nepavyko. Stengiuosi neužsisėdėti vienoje vietoje, dalyvauti kultūriniuose renginiuose, pavyzdžiui, labai patiko kino seansai po atviru dangumi. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta bendravimą. Tada ir niūrioms mintims nelieka vietos. Įsibėgėjus mokslo metams, pramogoms laiko liks vis mažiau... Dar labai mėgstu fotografuoti su juostiniu fotoaparatu. Žavi pats procesas: nuotraukas reikia išsiryškinti, tik tuomet pamatai kas iš to išėjo.

Iš kur noras vaidinti?

Tas suvokimas atėjo labai natūraliai. Nuo mažens man patiko būti dėmesio centre, artimiesiems rengdavau pasirodymus, šokdavau, dainuodavau... Po to prašydavau įvertinti. Kiek pamenu, net nemokėjau viena žaisti, nuolat įtraukdavau aplinkinius į savo veiklas. Prisidėjo ir tai, kad daug laiko praleisdavau su tėčiu teatre, ėjau į jo dėstomas paskaitas studentams. Pačiai vaidinti idėjų nekilo, kol vieną kartą, nuvykus su tėčiu į kastingą, pasiūlė nusifotografuoti ir man. Nuotraukos atsidūrė duomenų bazėje, netrukus mane pakvietė į pirmąją atranką. Lūžis įvyko susitikus su režisiere Lina Lužyte.  Kastingo metu pasijutau labai patogiai. Iki šiol esu dėkinga režisierei, kad sugebėjo mane atverti, išlaisvinti vaidybos prasme.

Nuo „Pilies“ filmavimų  pradžios praėjo daugiau nei dveji metai. Kokie įspūdžiai liko atmintyje?

Liko patys geriausi įspūdžiai! Filmavimai vyko dvejose šalyse. Į Airiją teko važiuoti be tėvų. Praleidau ten mėnesį. Atsirado labai didelis ryšys su tais žmonėmis. Juk visi dirbome dėl bendro tikslo, stengėmės dėl geriausio rezultato. To bendrumo jausmo labai pasiilgdavau viskam pasibaigus. Aikštelėje, be to, kad viskas griežtai suplanuota, būna ir daug ekspromto, išgyvenimų, teko atremti ne vieną iššūkį... Komanda buvo nuostabi. Esu be galo dėkinga jiems už palaikymą. Norisi visus pamatyti per premjerą, dar kartą padėkoti...

Teko garbė vaidinti su garsiomis aktorėmis (Gabija Jaraminaite – mama, Jūrate Onaityte – močiutė), bet tavo personažas buvo pagrindinis. Kaip manai, ar pateisinai lūkesčius?

Čia ne manęs reikia klausti... (juokiasi). Manau, kad pasirodžiau geriausiai kaip tuo metu galėjau. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos atsiranda visokių minčių, tačiau žinau, kad įdėjau daug pastangų, dirbau širdimi... Intensyviai ruošiausi vaidmeniui, viską perleidau per save.

Filmo premjera didžiajame ekrane artėja. Galutinį rezultatą jau matei, įvertinai. Kokių reakcijų tikiesi iš aplinkinių? Ar jauno žmogaus negąsdina ateinanti šlovė, dėmesys?

Labai norisi, kad filmas patiktų, kad žiūrovai pajustų ryšį su ta istorija. Tiesiog ateisiu tą dieną pasižiūrėti filmo kartu su visais. Per premjerą paprastai susirenka daug su kinu susijusių žmonių, todėl bus įdomu pabendrauti. Dėl šlovės nežinau... Dėmesys dėmesiui nelygu. Bet man labai malonu pabendrauti, išgirsti nuomonę apie filmą, vaidybą.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti kuriant Monikos vaidmenį? Ar tėtis (garsus aktorius Jokūbas Bareikis) davė naudingų patarimų?

Teko kalbėti ne savo gimtąja kalba, o ir scenos vandenyje nebuvo iš lengvųjų. Pagrindinė veikėja Monika man buvo gana tolimas personažas. Manau, mūsų charakteriai labai skirtingi. Man teko ieškoti lengvumo, nes scenas matydavau per daug dramatiškai, liūdnai. Tėtis vaidmeniui ruoštis nepadėjo, bet parengė psichologiškai. Daug kalbėdavomės apie pagarbą komandai, darbą aikštelėje.

Paauglei Monikai didžiulį gyvenimo džiaugsmą suteikia muzikavimas. Save ji laiko dainininke. Net ir tada, kai susilaukia bendraklasių pašaipų dėl savo balso, jos pasitikėjimas savimi neišblėsta. Kokią vietą muzika užima tavo gyvenime?

Labai didelę. Mano kasdienybėje muzikos labai daug. Tėvai gana anksti pastebėjo mano polinkį, tad nuvedė į Čiurlionio menų mokyklą. Ten mokausi nuo pirmos klasės. Muzika visada užims ypatingą vietą mano gyvenime. Laisvalaikiu mėgstu klausytis įvairios muzikos, ypač patinka džiazas.

Barbora, pagrindinė filmo herojė siekia įgyvendinti savo svajonę, galima sakyti, bet tokia kaina.... Ar jaunam žmogui šiais laikais lengva įgyvendinti savo tikslus? Kokie jie tavo gyvenime?

Tikriausiai priklauso nuo aplinkybių, situacijos ir pačio žmogaus. Jeigu labai nori, manau, viskas įmanoma. Kadangi kol kas nesu apsisprendusi dėl to, ką veiksiu ateityje, nenoriu tuščiai apie tai kalbėti. Juk būti laimingu galbūt irgi gali būti kažkoks tikslas...? Tiesiog turiu sritis kurios man patinka ir žiūrėsiu, ką man pavyks jose pasiekti.

Kokias tiesas esi atradusi, ar jomis vadovaujiesi gyvenime?

Stengiuosi gerbti aplinkinius, jų nuomonę. Elgiuosi taip, kaip man pačiai būtų malonu, kad su manimi elgtųsi.

Ar turi autoritetų į kuriuos galėtum lygiuotis?

Vienoje srityje vieni žmonės, kitoje – kiti. Konkrečiai negalėčiau įvardinti.

Viename iš savo interviu režisierė Lina Lužytė yra minėjusi, kad esi „atrastas talentas“. Kaip vertini aktoriaus profesiją ir ar norėtum kad tai būtų tavo gyvenimo kelias?

Nesitikėjau, kad pagrindinio vaidmens atlikimas pareikalaus tiek pastangų. Jausmų ir emocijų paletė yra didžiulė, ir visa tai išgyventi su personažu yra tikrai nelengva. Į filmavimo pabaigą jaučiausi emociškai išsekusi, atrodė, kad viduje nebeliko nieko, ką galėtum pasakyti... Nepaisant sunkumų, aktoriaus profesija man labai įdomi. Patiko visas procesas: įgavau labai daug patirties, išgyvenau daug gražių akimirkų. Svarbiausia – susipažinau su nuostabiais žmonėmis.

Išankstinė „Pilies“ premjera jau įvyko. Tuoj filmas lauks žiūrovų kino salėse. Ką tu, kaip pagrindinio vaidmens atlikėja, galėtum pasakyti tiems, kurie abejoja, ar žiūrėti filmą?

Filmai yra viena geriausių pramogų, o eiti į kino teatrą – vienas maloniausių dalykų. Todėl kviečiu ateiti pasižiūrėti „Pilies“ ir gerai praleisti laiką.