15 metų diabetu serganti Ieva Krivickaitė: „Mes, „cukrinukai“, nesame kitokie, bet gyvename kitaip“

Bendraudama su Žmonės.lt I.Krivickaitė pasakojo diabetu susirgusi dar 2002-aisiais. Tada jai buvo treji. Merginos vaikystė dėl to buvo visai nevaikiška: nuo mažų dienų ji kasdien leidžiasi insulino injekcijas, yra priversta nuolat sekti cukraus kiekį kraujyje.

„Gyvenu su šia liga. Prieš kiekvieną ėjimą pavalgyti turiu susileisti vaistų injekciją. Visų gerų žmonių, kurie prieš metus aukojo mano insulino pompai, dėka, ta injekcija šiandien yra gerokai mažesnė. Tačiau reikalų vis tiek yra: su injekcijomis, visokiais skaičiavimais susiduriu kasdien. Būna, kartais pamirštu susileisti vaistų, kartais blogai apskaičiuoju. Tada pasidaro silpna, atsiranda visi simptomai. Jie nėra pavojingi, jei neužsitęsia ilgą laiką. Vaistų reikia net prieš valgant smulkų užkandį, nebent gliukozės kiekis organizme yra žemas ir kažką suvalgyti reikia. Tokiu atveju ar dieną, ar naktį, norėdama ar ne turiu pavalgyti“, – Žmonės.lt pasakoja ji.

Kieksyk perdien ji turi matuoti cukraus kiekį kraujyje? „Turiu sensorių, kuris ištisai, visą parą rodo mano organizme esantį cukraus kiekį. Dėl to man nereikia badytis pirštų. Tai dariau 13 metų. Bet sensorius Lietuvoje turi nedaug žmonių, nes jie nėra kompensuojami, o jų išlaikymas – labai brangus. Sensorių turiu keistis kas penkias dienas. Jei jo neturėčiau, badytis pirštus turėčiau 5-6 kartus per dieną“, – paaiškina.

Kaip keičiasi diabetu sergančių žmonių gyvenimas progresuojant technologijoms? „Kai prieš tiek metų susirgau, technologijos buvo kitokios. Turėjome vienos firmos insulino pompą, kur kateteriai ištisai pūliuodavo... Dabar matome didelę pažangą. Taip, greičiausiai ši liga nebus pagydoma. Tačiau labai tikiuosi, kad tos priemonės, kurias galima turėti šiandien, greitai taps prieinamos kiekvienam. Lietuvoje yra apie 800 cukriniu diabetu sergančių vaikų“, – viliasi Ieva.

Tačiau nors liga I.Krivickaitės nepaleis niekada, ji tikina išmokusi taip gyventi: „Man nebūna savęs gaila. Pamenu, paauglystėje sugalvodavau patikrinti, ar tikrai sergu, – neskaičiuodavau, nesusileisdavau vaistų, nieko nedarydavau. Savotiškas maištas. Kiek rėkta, kiek šaukta, kiek to nuovargio, ašarų būta... Diabetas manęs nepaliko nė akimirkai. Kai negali rinktis, belieka priimti kaip duotybę. Man labai nepatinka, kai žmonės vadina tai gyvenimo būdu. Žinote, gyvenimo būdą – žaliavalgystę, veganizmą, dar ką nors – galima pasirinkti. Abejoju, ar kas nors pasirinktų tokį „gyvenimo būdą“ kaip diabetas – visas injekcijas ir kraujus. Žmonės, kurie serga diabetu, nėra kitokie, bet jų kasdienybė tikrai kita. Palaikymo kartais tikrai reikia.“

Savo mintimis apie diabetą, o taip pat ir vaizdo siužetu, I.Krivickaitė pasidalijo ir savo „Facebook“ tinklo paskyroje. Čia ji rašė:

Lapkričio 14 – Pasaulinė diabeto diena. Šiemet man ji jau penkiolikta. Jei paklaustumėte, ką prisimenu iš pirmų dienų ryškiausiai...

....beviltiškumo jausmą mamos veide parduotuvėje, nes kažkodėl atrodo, kad ir to, ir to negalima... ir nebežinai, ką čia pirkti.

...kaip kartais kankina tos kelios sekundės, kol gliukomatis parodo rezultatą.

...žvėrišką apetitą nuolatos.

...jausmą „esu kitoks“. Jis lydėdavo visur.

O kiek kartų išrėkta – nebenoriu, skauda, pavargau… O jis net akimirkai neatsitraukė.

Ar šiandien aš norėčiau atsikratyti to, dėl ko būdama pirmokė visiems norėjau pasigirti ir papasakoti? To, dėl kurio patyčios paauglystėje buvo naikinančiai skaudžios? To, dėl kurio mama keldavosi kas naktį? Ar norėčiau atsikratyti D, kurį ilgainiui ėmiau vadinti draugu?

Aš ir mano „cukriniai“ draugai radome daugybę priežasčių, kodėl diabetas gali būti draugas. Mes NESAME kitokie, BET gyvename šiek tiek kitaip. Ir tai nėra gyvenimo būdas, kurį savo noru pasirinkome. Taigi, trumpas video apie tai, kas yra diabetas, kai į jį žiūri su meile ir kaip mes gyvename su tuo...