19 metų radijuje dirbantis Vytenis Sinkevičius: „Tai mėgstamiausia veikla mano gyvenime“

Kaip atsiradote radijuje?

Viskas mano gyvenime nutiko savaime. Mokykloje buvau tas iniciatorius, vesdavęs diskotekas, o vėliau natūraliai patekau į Kauno diskotekas ir klubus – įsisukau į tą gyvenimą. Pabandyti radijo laidų vedimą mane pakvietė tuometinė radijo stotis „Tau“, joje turėjau savo šokių laidą. Nuo 1992-ųjų esu radijuje.

Paskui nutiko taip, kad būdamas 21-erių, vadovavau Kauno radijo stočiai. Galima sakyti, prisidėjau prie jos kūrimo. Galiausiai atsidūriau Vilniuje ir susipažinęs su tuometiniais radijo grandais, Hubertu Grusniu ir Gintaru Ruplėnu, turėjau du pasirinkimus: visgi atsidūriau „Radiocentre“. Jame dirbau nuo 1997-ųjų, beveik be sustojimo, iki pat 2016-ųjų.

Ilgas laiko tarpas...

Taip, devyniolika metų. Nežinau, ar yra dar tokių senukų radijo laidų vedėjų komercinėse radijo stotyse (juokiasi).

Kaip manote, kuo tiek metų žavite klausytojus?

Reikėtų klausti pačių klausytojų, kuo juos žaviu ar nežaviu, galbūt netgi erzinu. Niekuomet nesistengiau patikti visiems, nes suprantu, kad tai yra neįmanoma. Stengiuosi viską, ką darau, daryti nuoširdžiai.

Labai myliu radiją ir man ji itin patinka. Jeigu klaustų, kokia mėgstamiausia mano veikla šiame gyvenime, tai vienareikšmiškai būtų radijas.

Kas jums šiame darbe taip stipriai patinka?

Man patinka muzika. Ji visą gyvenimą su manimi. Muzikos mokykloje baigiau fortepijono specialybę, tad galima sakyti, esu buvęs profesionalas. Muzika man svarbi. Iš „Komjaunimo tiesos“ rinkdavau „Depesche Mode“, „U2“ iškarpas ir visą su šiomis grupėmis susijusią informaciją. Man būdavo labai įdomu, kas vyksta muzikos pasaulyje. Vos atsidarius keliams į užsienį, vykau į didžiausius koncertus ir tai buvo neįkainojama patirtis.

Kitas patinkantis dalykas radijuje yra galimybė išreikšti save ir bendrauti su žmogumi, kurio nematai. Man tai buvo esminis radijo fenomenas – tavęs nemato, o įsivaizduoja. Deja, dabar su interneto plėtra viskas pasikeitė ir nebegali likti tik balsu. Bet tais senais laikais, kai nebuvo interneto, būdavo įdomu, kai kažkur ateini ir tau sako: „Palauk, tu man kažkur matytas. Iš balso matytas“.

Na, dar geras dalykas yra galimybė daryti šiokią tokią įtaką. Per įvairias temas, pastebėjimus, ar aktualijas gali išsakyti savo nuomonę. Nors šiandien, vėlgi, yra kitos, tam skirtos, platformos: „Twitter“, „Facebook“. Kaip bebūtų keista ar nekeista, nesu aktyvus socialinės medijos vartotojas ir ten nebuvau, nesu ir nežinau ar būsiu aktyvus.

Kodėl juose nesireiškiate? Dabar juk populiaru socialiniuose tinkluose išdėstyti savo mintis.

Manau, kad tai yra tam tikras liguistumas. Žmonės bendrauja vis mažiau, o gyvenimo rutina taip įsuka, kad nebėra laiko susitikti gyvai. Telefonas virto susirašinėjimo įrankiu, nes žmonės jau nebekalba, o dažniau kažką rašo.

Visiems reikia saviraiškos, o socialiniai tinklai yra puiki proga pasireikšti. Tačiau juose labai daug netikrumo. Mes visi stengiamės save kažkaip pagražinti, atrodyti įdomesniais nei esame: fotografuotis užsienyje su gražiais apdarais, svarbių žmonių kompanijose... Selfis su prezidente, selfis su meru, selfis su Selu – bet gyveni ne visai tikrą gyvenimą.

Neturiu, ką pasakoti socialinėje erdvėje, esu toks, kaip visi. Nemoku girtis tuo, ko nėra mano gyvenime. Nesijaučiu išskirtiniu. Žinoma, yra galimybė, kai esi žinomas pasidalinti savo nuomone ir sulaukti didžiulio įsitraukimo. Vėliau tavęs gali paprašyti pareklamuoti naują kavą, džinsus, mėsos gaminį ir už tai gausi 500 eurų. Tačiau kam man to reikia? Nenoriu daryti, kas man nepatinka. O juo labiau reklamuoti produktų, kuriais netikiu. Esu labai tylus socialinėje erdvėje.

Kaip atrodo darbo diena radijuje?

Dabar, štai, kalbamės ne radijuje, o šioje reklamos agentūroje. Mano gyvenime niekuomet tik vieno radijo nebuvo. Visada būdavo dar trys ar keturios veiklos. Ilgus metus šalia radijo buvo ir televizinių projektų, renginių produsiavimas. Teko ir kadre pabūti.

Mano darbo diena, dar iki išėjimo iš radijo ir trijų metų tylos, buvo intensyvi. Ji prasidėdavo penktą ryto ir baigdavosi apie 21 val. vakaro. Pridėkime ir savaitgalio darbus, jeigu tuo metu būdavo numatyti televiziniai filmavimai, pasiruošimai projektams ar renginiams. Manęs nematydavo šeima. Būdavo, kad negrįždavau paromis, nes, pavyzdžiui, ruošdavomės didžiuliam renginiui „Siemens“ arenoje.

O tai nevargina? Nesinori visko mesti?

Taip ir nutiko. 2016-aisiais išėjau iš radijo, iš televizijos, ir atsiradau čia – reklamos medijos planavimo agentūroje. Su reklama jau dirbau ir anksčiau, tad, kai pasiūlė, sutikau.

Trejus metus buvo pauzė. Visą tą laiką dirbau vieną vienintelį darbą nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro. Pagaliau turėjau galimybę vežti vaikus į mokyklą, nes to negalėjau daryti dirbdamas radijuje rytais – atradau daugiau laiko artimiesiems.

Ar buvau patenkintas tuos trejus metus? Ne, nes radijo trūko. Bet nesigailiu, kad buvo ta pauzė. Neneigsiu – bandžiau grįžti į radiją, ir ne į „Radiocentrą“. Bet egzistuoja keista priešprieša tarp didžiųjų radijo stočių.

Na, o šių metų vasarį sulaukiau skambučio iš „Radiocentro“ ir priėmiau pasiūlymą vesti vakarinę laidą. Jau trys mėnesiai dirbu pilnu etatu reklamoje ir radijuje. Kaip aš tai sugebu suderinti – geriau nė neklauskite. Ar man lengva? Ne, bet kam dabar lengva? (juokiasi)

Jeigu kažkas įsivaizduoja, kad radijuje lyja milijonais ir visi po kelių metų kontrakto gali važinėti naujausiais automobiliais, tai nė velnio. Radijuje nėra didelių pinigų, nes tai ne televizija. Esu realistas, o gerai gyventi mėgstu. Tad stengiuosi, kaip ir visi žmonės: juk daugelis dirba keliuose darbuose, tačiau neemigruoja. Ir aš sukuosi.

Kaip bus ateityje, dar nežinau... Žinoma, yra įvairių trūkumų, nes negali visa širdimi atsiduoti vienam darbui, o tai kartais gali jausti radijo klausytojas, kai esu ne visai pasiruošęs arba stresuoju. Pasiruošimo tikrai reikia. Jei žmonės galvoja, kad ateini į radiją ir kalbi, kas ant liežuvio galo, tai tie laiko seniai praėjo.

Kaip atrodo jūsų pasiruošimas radijo laidai?

Jis prasideda jau po radijo laidos, kai imu galvoti, kas bus rytoj – kuo ypatinga bus ta diena, kokie galimi įvykiai, kas išskirtinio, galbūt reikėtų kažką pasikviesti. O ryte, tik atėjęs į agentūrą, vėl galvoju ir dėlioju scenarijų.

Grįždamas į radiją, turėjau susitarimą, kad man tikrai reikės pagalbos. Tai normali praktika radijo stotyse. Man teko stažuotis Didžiojoje Britanijoje ir aplankyti didžiąsias Londono radijo stotis – ten už eterio dirba daugybė žmonių. Mes negalime sau to leisti ir prie vienos laidos dirbti septyniese, bet dirbu ne vienas, nes pagalba yra reikalinga.

Laida prasideda tik 16 valandą, todėl turiu stebėti aplinką ir nuolat jausti ryšį. Kiekvienas geras radijo laidų vedėjas turi gebėti vienu metu daryti keletą darbų ir viskuo domėtis. Aš domiuosi viskuo. Nuo politikos iki ekonomikos, sporto ir pramogų. Privalai jausti pulsą bei ritmą.

Pridarau klaidų, nusikalbu, bet tai yra žmogiška. Visai neseniai turėjau nemalonų įvykį, kai sakiau, kokia gėda Vyteniui... Sugebėjau iš numirusiųjų prikelti roko atlikėją Džo Kokerį. Viskas įvyko netyčia, nes pamačiau, kad tą dieną gimtadienius švenčia tiek Kokeris, tiek ir dainininkė Cher. Pagalvojau, kad būtų smagu klausytojams pasiūlyti paspėlioti, kuris gi yra vyresnis. Ir tik po žaidimo gavau vieno klausytojo žinutę: „Šiaip tai Kokerio jau nuo 2014-ųjų nebėra mūsų pasaulyje“.

Buvo tikrai nejauki situacija, bet visko žinoti juk tikrai negali. Tuomet eteryje atsiprašiau – pasakiau, kad esu durnius, man gėda ir paprašiau atleisti Džo Kokerio gerbėjų. Tokių dalykų tikrai įvyksta, nes informacinis srautis ir jo kiekis yra didžiulis.

Visi informacijos paieškos įrankiai mums nebeleidžia ramiai gyventi, nes visą laiką stebi savo telefoną. Pasaulis kraustosi iš proto! Aš dar sugebu nuo to atsiriboti, bet mano vaikai ir žmona – ne. Jie negali paleisti telefono iš rankų ir vos jam supypsėjus, privalo pažiūrėti, kas čia įvyko. Atrodo, kad jeigu nepamatysi, kas čia nutiko, tai pasaulis sustos – bet ne, taip nenutiks (šypsosi). Šį dalyką vis kalu sau į galvą ir kol kas man neblogai sekasi.

Bet, žinoma, yra ir geroji to pusė – šiais laikais gauti reikiamą informaciją yra labai lengva. Todėl geras laidų vedėjas privalo valdyti visą tą informaciją čia ir dabar. Jeigu kalbu eteryje, o tuo metu kažkas įvyko, aš galiu pasitikslinti ir pasidalinti šia informacija su klausytojais.

Tad pasiruošimo reikia ir jis tikrai yra būtinas, tik klausimas, kiek tam lieka laiko.

Kokių dar įsimintinų istorijų pamenate?

Dažnai sulaukiu šio klausimo, bet negaliu atsakyti. Per tiek metų visko buvo labai daug ir negalėčiau išskirti kažkokių konkrečių situacijų. Yra buvęs ir neišjungtas mikrofonas, ir keistų gerbėjų, kurie laukdavo prie radijo, ir nesibaigiančių prašymų pasekti dėdės Vytenio pasakėlę... Visko buvo.

Nepaisant smagių nutikimų radijuje – kas jums yra sunkiausia?

Jeigu atvirai, tai reklama. Tą, kurią aš sakau radijo eteryje. Mano galva, jos yra ženkliai per daug. Eteris užterštas betikslių žinučių skaitymu ir yra labai sunku padaryti kažką, kuo tu netiki. Sunku, bet perskaityti vis tiek turi. Tą, manau, gali pasakyti visi radijo laidų vedėjai. Nes, kai klausaisi laidos ir girdi, kaip per prievartą vedėjas giria dujų katilus supranti, kad tikrai jis nėra tų katilų gerbėjas (juokiasi).

Tad vyksta kova viduje ir su reklamos skyriumi. Visgi, reklamų skaitymas kažkada buvo pradėtas, nors, pavyzdžiui, britų radijo stotyse niekuomet nesu girdėjęs skaitomų reklamų. Tam yra atskiri blokai, kuriuose leidžiami kūrybiški skelbimų audio klipai – pas mus to nėra.

Kokius laikus dabar išgyvena lietuviškas radijas?

Jis keičiasi, nes sensta. Mano vaikai radijo neklauso, jaunimas gyvena „Youtube“ ar „Spotify“ platformose. Natūraliai sensta auditorija, ji mažėja – tai yra neišvengiama. Visgi radijas turi nešti dvejopą misiją. Viena – ji turi linksminti ir būti pramoga. Tai galima pasiekti per charizmatiškus laidų vedėjus, gebėjimą įtraukti auditoriją į laidos temą. Kita – muzika, nes ji yra radijo esmė. O kai muzikos nelieka per reklamą ar betikslius plepėjimus, yra sunku.

Nuolat vyksta daug diskusijų muzikos tema. Dažnas sako, kad jam nėra reikalinga radija, nes jis pats gali pasirinkti, kokios muzikos nori klausyti. Taip, tačiau juk būna dienų, kai nebežinai, ko norisi. Tuomet tau pasiūlo radijas: ne tik pavienę dainą, bet ir su tam tikru paaiškinimu, kodėl ji ją tau siūlo.

Man labai patinka daryti interviu ir kalbėtis su įdomiais žmonėmis. Šią misiją vykdo ir turi vykdyti nacionalinis transliuotojas, nes juose nėra reklamos ir laiko limitų. Pas mus negali sau leisti kalbėti valandą laiko, kad ir koks įdomus žmogus būtų. Komercinėse radijose viskas yra skaičiuojama sekundėmis, todėl pokalbiams nelabai yra laiko. Visgi, pokyčiai vyksta ir pažiūrėsime, kuo visa tai baigsis.

Tad koks turi būti geras radijo laidų vedėjas?

Svarbiausia yra charizma, o jos neišmoksi. Negaliu sakyti, kad esu labai charizmatiškas, nes tikrai yra daug geresnių vedėjų, bet tai svarbu. Tu turi kažkuo išsiskirti ir dirbtinai to nepadarysi, nes tai jaučiasi. Turi būti didelė meilė radijui. Ir, žinoma, sugebėti derinti daug skirtingų dalykų: muziką su politika, ekonomiką su sportu.

Privalai išmanyti įvairius dalykus, nes tavęs klauso didelė auditorija ir kalbėti nesąmonių dėl nežinojimo sau leisti negali. Tuomet geriau patylėti. O tyla irgi labai gerai veikia, nes tuomet gali groti muziką.