20-metė Marija Gevorkjan stebina lietuvius: nuo protesto prieš rasizmą iki muzikos ir „TikTok“

„Gimiau Lietuvoje, tačiau ankstyvoje vaikystėje su šeima išvykome į Ispaniją, vėliau į Švediją, Kazachiją, galiausiai Armėniją. Mano tėtis armėnas, todėl labai norėjo, kad pažintume jo kultūrą ir išmoktume kalbą. Tada vėl grįžome į Lietuvą – čia per 5 metus iš naujo išmokau lietuvių kalbą. Tada vėl persikėlėme į Ispaniją, kol galiausiai, sulaukusi 17-kos metų pakėliau sparnus ir išvykau į Ameriką“, – be sustojimo šalis, kuriose gyveno, portalui Žmonės.lt vardija Marija.

Tiesa, pagyvenusi Los Andžele, kur studijavo dainų autorystę, mergina po kelių metų sugrįžo į gimtąją Lietuvą ir kol kas save realizuoja čia. Apie savo patirtį Marija pasakoja interviu portalui Žmonės.lt. 

Akivaizdu, kad tavo namai – visas pasaulis. Tačiau, ar yra šalis, kur traukia labiausiai?

„Daughter of the world“ – taip save vadinu. Negalėčiau išskirti vienos šalies, kadangi negaliu ilgam užsisėdėti vienoje vietoje. Aišku, visada yra minčių sugrįžti į Ameriką, tačiau kol kas man labai gerai Lietuvoje. Tačiau nesakau, kad čia ir liksiu. Norėčiau pagyventi dar daug kur, įgyti įvairios patirties.

Apsistojusi Lietuvoje neleidi laiko veltui – šiuo metu dalyvauji „X faktoriuje“. Kaip nusprendei žengti į didžiąją sceną?

Grįžusi į Lietuvą pradėjau dirbti keliuose darbuose, kadangi norėjau gyventi savarankišką gyvenimą. Vasara buvo sunki, daug dirbau ir neturėjau laiko muzikai. Kurį laiką net negalėjau rašyti dainų, nes aplinkui neturėjau žmonių, su kuriais galėčiau tai daryti. Kai studijavau Amerikoje, buvau įpratusi susėsti su kursiokais, pasiimti gitarą ir kurti žodžius kartu. Galima sakyti, kad čia Lietuvoje, pasijutau „muzikaliai vieniša“.

Pamačius, kad „X faktorius“ paskelbė pirmąsias atrankas, nusprendžiau sudalyvauti vedama tos minties, kad galėsiu susirasti bendraminčių, susipažinti su Lietuvos muzikos industrija. Labai džiaugiuosi, kad praėjau visus etapus, tačiau patekusi į didžiąją sceną vadovaujuosi mano gyvenime itin svarbia taisykle: nors ir būtų be galo smagu laimėti, visą tai darau labiau dėl praktikos ir patirties, kuri mane labiausiai formuoja, kaip asmenybę.

Projekto teisėjus ir žiūrovus anapus ekranų sužavėjai ne tik savo balsu, charizma, bet ir ryškiu stiliumi. Galbūt tai tavo vizitinė kortelė?

Kiekvienas mes esame individualybės, o savo individualybę aš išreiškiu būtent per stilių. Pasitikiu savimi ir tai realizuoju ryškiomis spalvomis, makiažu, išskirtinėmis detalėmis. Man nesvarbu antradienis ar šeštadienis, einu į miestą ar į sceną, galiu prisiklijuoti blizgučių, užsivilkti crazy kelnes ir ryškiai šviesti iš tolo. 

Beje, nors scenoje ypatingai svarbus išskirtinumas, net ir pirmojo pasirodymo metu jaučiau keletą keistų žvilgsnių, kurie leido suprasti mintį: kaip čia atrodai?! Tačiau buvo daugiau tokių, kurie žavėjosi, gyrė už drąsą būti savimi. Kai kurie netgi dėkojo, kad skatinu nebijoti išreikšti save.

Tavo socialiniuose tinkluose akis traukia ne tik ryškus stilius, bet ir drąsus pasisakymai. „TikTok“ paskyroje aktyviai kūrei vaizdo įrašus apie šiai dienai aktualias temas, tačiau tavo paskyra buvo užblokuota ir teko kurtis naują. Kas nutiko?

Nebenoriu gręžiotis atgal, tad pasakysiu paprastai. Esu žmogus, kuris sako tiesą ir atvirai kalba apie aktualias temas: meilę savo kūnui, meilę kitos rasės, odos ar orientacijos žmonėms ir t.t. Praėjusiais metais už mano akių užkliuvo vienos žinomos influencerės žeminantis pasisakymas, tad sukūriau kelis vaizdo įrašus ir paviešinusi ją pasakiau savo nuomonę. Dėl to jos fanų buvau užblokuota ir netekau savo pirminės „TikTok“ paskyros.  Bet juk visada galima susikurti antrą! (juokiasi) Ir nors ši patirtis nebuvo labai linksma, nežadu nustoti kalbėti apie opias problemas ir šiai dienai reikšmingas temas.

Aktyvistė esi ir realiame gyvenime: 2020 metais Vilniuje suorganizavai „Black Lives Matter“ protestą prieš rasizmą, kurį tuo metu Amerikoje iššaukė juodaodžio George Floyd nužudymas. Kaip kilo idėja?

Tai buvo metas, kai tik grįžau iš Amerikos ir su liūdėsiu stebėjau visą situaciją, norėjau palaikyti ten likusius draugus. Kadangi jau ir prieš tai savo socialiniuose tinkluose aktyviai kalbėjau apie rasizmo problemą, iš vieno sekėjo sulaukiau pasiūlymo suorganizuoti protestą Lietuvoje, taip išreiškiant palaikymą juodaodžiams. 

Pagalvojau, kodėl gi ne? Ilgai nelaukus paskelbiau protesto dieną ir laiką, gavau leidimus. Tikrai nesitikėjau, kad susirinks tūkstantis žmonių. Ir nors vėliau gavau nemažai neigiamų komentarų, labai džiaugiausi, kad pavyko sulaukti tiek daug palaikančių lietuvių. 

Iš kur tavyje tiek daug drąsos ir noro keisti? 

Labai daug keliavau ir mačiau įvairių žmonių, kultūrų. Todėl man yra labai nemalonu, kai žmogus yra diskriminuojamas dėl savo odos ar kažkokio savo išskirtinumo. Mes esame labai įvairūs ir tuo pasaulis žavus. 

Ar Lietuvoje nepasigendi jaunų bendraminčių?

Aš vis dar nesuprantu, kodėl Lietuvoje tiek daug negatyvo, patyčių.  Tad taip, ypatingai pasigendu drąsaus jaunimo, kurie kovotų ne kiek už kitus, bet ir už save, už savo saviraišką, teises. Žinau, kad žmonės nori ir gali kalbėti, tačiau vis dar bijo. Manau, kad tai yra dėl mūsų istorinės praeities, kuri atsispindi tėvų auklėjime.

Tikiu, kad užaugus dar vienai kartai, situacija pagerės ir žmonės taps dar drąsesni, tolerantiškesni ir laisvesni.