20 metų TV dirbanti J.Svirnelytė: apie ekstremaliausią tiesioginį eterį, pokyčius ir meilę Italijai

TRUMPA DOSJĖ

• GIMTASIS MIESTAS. Varėna.
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.
• ŽAVIAUSIAS PASAULIO KAMPELIS. Sicilija.
• ĮSPŪDĮ PADARIUSI KNYGA. Tai Vilniuje gyvenusios vienuolės ir vienos žymiausių praeito amžiaus mistikės F. Kovalskos „Dienoraštis“. Knygoje ji aprašo savo bendravimą su Dievu. Skaitant sunku patikėti, kad viskas buvo realu.
• PASAULIO VIRTUVĖ. Viena mėgstamiausių – italų. Žaviuosi ir Tailando, Indijos, Ispanijos virtuve.
• BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Telefonas.
• VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSIMA. Senelio dovanotas sodas, kuris yra vienkiemyje, tarp ošiančių miškų. Tai išties magiška vieta.
• AUTORITETAS. Bendraudama su skirtingais žmonėmis įžvelgiu daugybę sektinų savybių, tačiau vieno autoriteto neturiu.

Dar neprasidėjus kalendorinei vasarai atostogavote Italijoje. Kuo ši kelionė buvo ypatinga?

Jos laukiau net kelerius metus. Kažkada Andrius Mamontovas buvo rekomendavęs aplankyti Pietų Italiją ir išvardijęs virtinę žavių miestelių, kuriuos labai verta pamatyti. Gegužę tai ir padariau. Aplankiau dvylika miestų. Paliko didžiulį įspūdį.

Kas jus kelionėse labiausiai užburia?

Mane itin žavi nedideli miesteliai. Elegantiški, baltučiai, išpuoselėti... Žinoma, kiekvienas miestukas savaip vilioja. Per šią kelionę jais ypač žavėjausi. Žavu pamatyti neturistinę Italiją. Nuostabūs Ostūnio, Martina Frankos, Lokorotondo, Čisternino miesteliai. Nors, regis, visi panašūs, turi ir išskirtinumo, savitą aurą. Italija – viena mylimiausių mano vietų pasaulyje.

Skaičiavote, kiek kartų šioje šalyje esate buvusi?

Jau tikrai sunku ir suskaičiuoti (šypsosi). Praėjusio gimtadienio proga gruodį su bičiulių kompanija skridome į Siciliją. Na, bent penkiolika kartų Italijoje tikrai esu buvusi. O gal ir daugiau.

Su kuo dažniausiai keliaujate?

Labai įvairiai. Teko ir vienai. Porą kartų taip supuolė, kad per mano atostogas niekas važiuoti negalėjo. O įdomiausia tai, kad dar oro uoste, nespėjus išskristi, susipažindavau su žmonėmis, su kuriais, kaip išsiaiškindavome, gyvensime tame pačiame viešbutyje. Tad kompaniją kelionėje visada turiu (šypsosi).

Iki šiol dar bendrauju su viena Lietuvoje gyvenančia suome, su kuria susipažinome per tokias atostogas.

Ko, jūsų supratimu, reikia, kad kelionė būtų pavykusi?

Manau, kad pats svarbiausias dalykas – nusiteikimas. Gali nukeliauti į fantastišką kraštą, bet jei būsi surūgęs, nemokėsi atsipalaiduoti ir nematysi, kas gražaus yra šalia tavęs, kelionė greičiausiai bus nevykusi. Man geros atostogos dar susijusios su šiluma, saule, šilta jūra, geru maistu. O visa kita galima susikurti.

Labiau mėgstate aktyvų poilsį?

Dažniausiai taip, bet jei būnu labai pervargusi, norisi ramiai pagulinėti porą dienų, paskaityti knygą, o paskui jau galiu važiuoti kaupti įspūdžių.

O kas jums gali sugadinti atostogas?

Karčių prieskonių pažerti gali nenumatyti įvykiai, kurių negali kontroliuoti. Kartą taip nutiko skrendant iš Goa, kai pataikėme į baisią audrą. Lėktuvą taip baisiai purtė, jog prisiekiau, kad jei laimingai nusileisime, bučiuosiu žemę.

Natūralu, likusi atostogų dalis jau nebebuvo tokia džiugi, nes žinojau, kad laukia dar vienas skrydis. Nuo to laiko įgijau skrydžio baimę.

Kokias atostogas galėtumėte įvardyti kaip įspūdingiausias?

Man ypatinga kiekviena kelionė į Siciliją. Kaskart ten nuskridusi jaučiuosi kaip namuose. Sunku net paaiškinti.

O įspūdis didžiausias, matyt, buvo Indijoje prieš tą nelemtą skrydį iš Goa. Bičiuliai buvo truputį prigąsdinę, kad vietiniai bus įkyrūs, kabinėsis, reikės būti budriai ir labai saugotis, kad neapvogtų, bet man teko sutikti pačius šilčiausius ir nuoširdžiausius žmones.

Buvau visiškai netikėtai pakviesta į vestuves, tik, gaila, jau laukiau taksi ir turėjau išvažiuoti. O Varanasyje pasijutau visiškai išskirtinė, kai prie šventos Gangos upės, kur deginami kūnai ir barstomi pelenai, prižiūrėtojas, visus žmones vijęs toliau nuo ceremonijos vietos, pats mane pasikvietė ir pasakė norintis papasakoti daugiau apie jų tradicijas ir gilią prasmę turinčius papročius.

Sužinojau begalę įdomybių, kuriomis grįžusi dalijausi su bičiuliais ir artimaisiais, pavyzdžiui, kad į kremavimo ceremoniją nėra įleidžiami vaikai ir moterys, nes jie dažniausiai verkia, o tai mirusiai sielai trukdo eiti savais keliais.

Tiesa, neįsivaizduoju, kodėl tas žmogus pasirinko būtent mane. Jis nieko iš manęs nenorėjo, tik prašė grįžus pasidalyti išgirsta informacija. Tą ir dariau.

Gal turite svajonę nuvykti į kokį nors ypatingą kraštą?

Kadangi dabar jau turiu skrydžio baimę, labai toli vykti nesiryžtu. Gal būtų smalsu aplankyti Karibus. O šią vasarą dar planuoju nuskristi į Graikiją. Bet kruopštaus atostogų plano neturiu. Mėgstu improvizuoti. Kuo daugiau netikėtumų, tuo smagiau.

Pasisėmusi įspūdžių grįžtate į darbus. Televizijoje dirbate virš dvidešimt metų. Kaip pati per tuos metus keitėtės?

Daugiau nei per dvidešimt metų įgyta neįkainojama patirtis leidžia šiame darbe jaustis visiškai komfortiškai. O atėjau į televiziją visai viščiukas – atlikau praktiką ir po jos a. a. Hubertas Grušnys paklausė, ar nenorėčiau likti. Likau.

Iš pradžių darbavausi „Ryto rate“, dariau įvairius pramoginius reportažus. Paskui tuometis LNK vadovas Paulius Kovas paklausė, ar nenorėčiau pereiti į „Žinias“. Perėjau. Viskas buvo vėl kitaip.

Vėliau su kolege rengėme „Kultūros žinias“. Keičiau ir TV kanalą – perėjau į TV3. Darbavausi „Savaitės komentaruose“, „Žiniose“. Teko daryti ir vesti įdomią verslo laidą, kalbindavau verslininkus apie jų neeilinius išradimus. Vėlgi nauja patirtis, nauji iššūkiai.

Iš tiesų – laimė, kad turiu galimybę bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Kasdien ruošiu interviu skirtingomis temomis. Tai be galo įdomu ir dabar daug žmonių atrodo savi (šypsosi).

Kokių iššūkių darbe turite šiandien?

Kadangi dirbu ankstyvose „Žiniose“, svarbiausias uždavinys – kuo greičiau viską padaryti. Iššūkis – suspėti tai, kas suplanuota. Reikia gebėti labai greitai reaguoti, susikoncentruoti, ilgai taisyti tekstų tiesiog nėra laiko, nes tada „Žinios“ neišeis.

Jei atsiranda kokių techninių nesklandumų, būtina sprendimą priimti žaibiškai. Arba jei pašnekovas pakeitė planus ir prieš pat filmavimą praneša, kad neatvyks, turi rasti išeitį. Juk negali likti juodas laukas ekrane. Turi beprotišku greičiu suktis, sugalvoti naują temą, rasti kitą pašnekovą.

Tad darbe nestinga streso. Kaip atsipalaiduojate?

Jei labai stresuosi, nieko gero nebus, tad svarbu išlaikyti balansą, kad išliktum budrus ir gebėtum racionaliai mąstyti. Man padeda sportas. Per karantiną negalėjau nuolat eiti į sporto klubą, tad dabar vėl atgaivinu šį pomėgį. Be to, pradėjau bėgioti. Sportas puikiai išvėdina galvą.

O kuri darbo dalis jums atrodo pati įdomiausia?

Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Esu „Žinių“ redaktorė – šis darbas, regis, puikus, tačiau dėl interviu mano veikla tampa dar įdomesnė.

Kurios temos jums labiausiai prie širdies?

Pastaruoju metu rengiu dienos interviu. Jie susiję su aktualijomis, tad temų būna įvairiausių. Visgi labiausiai mane vilioja mokslo atradimų sritis. Visada smalsiai išklausau, kas sukurta naujo, inovatyvaus. Tiesa, prakalbinti mokslininkus ne visada paprasta. Bet kai susidraugaujame, jie atskleidžia vis daugiau intriguojančių dalykų.

Kartą, pamenu, rengėme labai įdomų reportažą su Gyvybės mokslų centro mokslininkėmis ir jos papasakojo apie daugelį suintrigavusį tyrimą – kaip iš vieno augalėlio, jį prijungus prie aparatų ir liejant šaltu vandeniu, girdisi šaižus cypimas. Mano bičiuliai, matę šį reportažą, dar šiandien jį prisimena.

Smagu išgirsti naujų dalykų ir aiškiai, suprantamai juos perteikti. O dar didesnis noras kyla padaryti neeilinį reportažą, kai kiti sako, kad tai neįmanoma. Kad ir kažkada su Dalai Lama. Visi tikino, kad jį prakalbinti nėra jokių šansų. Bet pavyko!

Prisimenate savo ekstremaliausią tiesioginį eterį?

Pamenu, kartą turėjau pakalbinti tuometę Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Kai iki eterio buvo likusi vos minutė, girdžiu, man į ausį „Žinių“ vedėjas Gintaras Deksnys iš studijos sako: „Tai kur tavo pašnekovė?“

Galvojau, jei nepasirodys, pati kažką turėsiu papasakoti. Ir kai į ausį jau girdžiu skaičiuojamas sekundes, matau – atlekia Seimo pirmininkė, baisiai skuba, paslysta, apsaugininkai ją prilaiko ir sekundė į sekundę ji įšoka pas mane. Spėjo (šypsosi).

Kas jus labiausiai motyvuoja, skatina eiti į priekį?

Suvokimas, kad visgi gyvenimas yra labai brangus. Naujomis akimis į gyvenimą verčia pažvelgti ir atostogos, o kartais jų net nereikia, kad suvoktum, kokia laimė yra gyventi, kasdien matyti saulę, gamtą, žmones.

Kai pavyksta stabtelėti ir visomis ląstelėmis pajusti, kad visa tai yra laikina, nesinori švaistyti nė vienos gyvenimo dienos, minutės, akimirkos.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.