27-erių Lukui Svirpliui dėl nervinės anoreksijos lūžo kaulai – pradėtas gydymas Vasaros ligoninėje: „Sunku priimti“

Kalbos Vilniuje greitai sklinda, todėl faktas, kad L.Svirplys lankosi įvairiais mitais apipintoje Vasaros ligoninėje, netrūko paplisti. Tiesa, ne visiems buvo aišku, ką jis ten veikia, o nežinia yra puiki terpė plėstis bereikalingoms interpretacijoms. Lukas pats nusprendė prabilti viešai ir kartu mato tikslą – normalizuoti poreikį drąsiai kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos centrus, šiuo atveju, dėl valgymo sutrikimo.

„Iki manęs paties atėjo gandai, kad esu Vasaros ligoninėje, galbūt net dėl problemų su alkoholiu. Bet priežastys niekam nebuvo aiškios, todėl pagalvojau, kad būtų saugu ir prasminga prisipažinti, jog nesklistų nereikalingos apkalbos. Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, kodėl prakalbau, tiesiog nenorėjau slėptis ir visiems meluoti dėl ko pasikeitė mano dienotvarkė, gyvenimo būdas, kodėl dabar esu užimtesnis. Taip pat noriu edukuoti žmones, nes peržiūrėjęs savo darbo ir artimą aplinką, matau, kad nemažai žmonių susiduria su valgymo sutrikimais ar bent turi iškreiptus matymus į mitybą, kūną. Anoreksija pasižymi didžiausiais mirtingumo rodikliais iš psichikos sutrikimų. Sergančiam taip pat yra ryškūs kūno, psichikos ir asmens santykių pokyčių padariniai“, – pradėjęs pokalbį su Žmones.lt sakė L.Svirplys.

Lukas galėjo pasirinkti, kokio gydymo modelio nori – gultis į ligoninę, ar kelis kartus per savaitę lankyti dienos stacionarą. Šis variantas menininkui pasirodė palankesnis, nes nenorėjo visai iškristi iš gyvenimo tempo.

„Mano tikslas ten yra suprasti, kodėl turiu nervinę anoreksiją, ją priimti, ką ji man sukelia. Atkreipti dėmesį į santykį su maistu, kodėl neturiu apetito, ir kaip tai veikia mano fizinį kūną, emocinę būklę. Ligoninėje turiu susitikimus su dietologu, psichiatru, vyksta grupinės dramos ir dailės terapijos, psichoedukacijos. Turime susitikimą ir su kineziterapeute, siekiame atsipalaiduoti, išlaikyti laikyseną, sportuoti. Žinoma, yra ir privalomas valgymas – reikia suvalgyti visą paskirtą porciją. Tai turbūt sudėtingiausia dalis šitame gydymosi etape – kad reikia valgyti ir daug valgyti…“ – gydymo eigą atskleidė pašnekovas.

Prieš kelerius metus, būdamas vos 25-erių, L.Svirplys persirgo širdies raumens uždegimu. Po ligos 186 cm vyras svėrė vos 55 kilogramus. Tokius skaičius išvydę gydytojai jam pasakė, kad tai itin pavojinga riba, todėl Lukas stengėsi priaugti svorio. Visgi po to sekė dar vienas sukrėtimas, kuris tapo lemtingu lūžiu ir paskatino dizainerį suprasti, kad už viso to gali slėptis rimta problema.

„Po ligos man pavyko šiek tiek priaugti svorio, bet tada man netikėtai lūžo koja, tai buvo stresinis lūžis. Gydytojai stebėjosi, kad nebuvo jokios traumos, tad kodėl tas kaulas taip galėjo lūžti… Vėliau sužinojau, kad organizmui trūkstant medžiagų, jis gali pasiimti jas iš kaulų, taip pasiekiamas organizmo nusilpnėjimas, atsiranda medžiagų disbalansas. Todėl reumatologė pasiūlė konsultaciją pas dietologą. Tačiau supratau, kad tos dietos, kuri buvo paskirta dėl mitybos nepakankamumo, aš negėlau įvykdyti. Man atrodė per didelis maisto kiekis, aš neturėjau tokio apetito. Per prievartą valgant iškart atsirasdavo pykinimas. Keičiantis santykiui su maistu, gydytoja man pasiūlė kreiptis į Vasaros ligoninę, papasakojo, kad yra valgymo sutrikimų skyrius ir kad ten galėčiau rasti pagalbą. Nuvykau į pirminę konsultaciją pas psichiatrą, jis patikino, kad gydymas yra tikrai rekomenduojamas“, – atviravo Lukas.

Patekti į valgymo sutrikimų skyrių nebuvo taip paprasta. Pasirodo, kad su panašiomis problemomis susiduria išties nemažai žmonių, todėl susidaro eilės.

„Ten buvo eilė, o ir man reikėjo suderinti – juk yra ir studijos, ir darbai. Tačiau galiausiai viskas susiklostė taip, kad pasiėmiau akademines atostogas magistro menų terapijos studijose, pasibaigė ilgalaikiai projektai. Pagalvojau, kad pagaliau turiu laisvą tarpą gyvenime, per kurį norėčiau susitvarkyt savo santykį su maistu ir kūnu. Norisi tai padaryti, kol organizmas dar ganėtinai jaunas, nes iš kitų patirčių matau, kad gali būti didelių kraštutinumų ir pasekmių. Gydytojai taip pat sakė – kuo anksčiau, tuo geriau. Aišku, tai gali būti lėtinė liga visam gyvenimui, visada reikės save labiau prisižiūrėti ir stebėti. Stresas ir dideli sukrėtimai gali turėti ypatingai daug įtakos mitybai“, – Žmonės.lt teigė L.Svirplys.

Lukas džiaugiasi, kad valgymo sutrikimų centre grupės nėra didelės, o tai sukuria jaukumą ir padeda su visais sukurti šiltą emocinį ryšį.

„Turbūt tai ir yra viena iš sėkmingo gydymo dalių, nes į vieną vietą susirenka žmonės su valgymo sutrikimais, tu išgirsti visokiausių istorijų, gali būti padrąsintas, išklausytas, suprastas. Pamatai, kad šioje situacijoje nesi vienas. Artimieji kartais sakydavo, kad turėčiau tiesiog daugiau pavalgyti, bet jiems labai sunku paaiškinti realią situaciją, kad to apetito tiesiog nėra arba valgant pykina. Tikrai nėra taip paprasta suvalgyti tai, kas kitam atrodo paprasta porcija“, – paaiškino jis.

Pasak menininko, jo svoris visą gyvenimą buvo per mažas. Dėl to mokykloje net patirdavo patyčias, įvairių komentarų būdavo ir iš artimiausios aplinkos. Tačiau niekas tada nesuprato, tikrosios viso to priežasties.

„Viską suvokti užtruko ilgai. Mano svoris visada buvo per mažas lyginant su ūgiu. Mokykloje vis kas pasityčiodavo ir iš artimųjų sulaukdavau replikų, kad aš „pagaliukas, šakaliukas“... Supratau, kad esu liesesnis negu mano bendraamžiai, draugai. Tas mažas svoris tikriausiai daug kam asocijuodavosi su silpnumu, dėl to ir kildavo visos tos patyčios. Apskritai, peržiūrėjęs savo gyvenimą supratau, kad tas mano valgymas nuolat buvo netolygus ir labai priklausantis nuo emocijų. Kai jaučiu stresą, intensyvų ar ypatingai malonų laiką – neturiu apetito. Kai turiu atostogas, galiu kartais ir persivalgyti. Tai yra du kraštutinumai… Matau, kad tai kenkia organizmui“, – kalbėjo jis.

Nors Lukas supranta, kad pokyčiai būtini, visgi priimti besikeičiančią savo išvaizdą nėra lengva. Juk sau drabužius besisiuvantis vyras atkreipia dėmesį į didėjančius išmatavimus.

„Aš, kaip mados dizaineris, siūdamas drabužius sau, niekada nemaniau, kad mano mažas svoris trukdys. O dabar matau, kad nebeįtelpu į kai kuriuos drabužius. Man sunku priimti besikeičiantį kūną, ypač mano atveju, kai trūksta daug riebalų, o tų riebalų nesinori... Norisi, kad svoris eitų į raumenis“, – juokėsi L.Svirplys.

Įdomu tai, kad šiuo metu Vasaros ligoninės valgymo sutrikimų centro dienos skyriuje Lukas yra vienintelis vyras. Tiesa, pats dizaineris svarsto, kad tai nebūtinai dėl to, kad moterys dažniau linkusios į mitybos sutrikimus.

„Įdomu panagrinėti, ar čia stereotipiška, kad vyrai šiuo klausimu nesidomi, ar tai labiau orientuota į moteris per liekno kūno kultą, kam įtaką daro mada, kinas, reklamos ir pan. Valgymo sutrikimus dažniausiai aplinkiniai mato tik tada, kai žmogus turi antsvorio. Bet per mažas svoris irgi yra blogai. Pagyrimai dažniausiai dalinami liekniems žmonėms… Mes labai vienpusiškai žiūrime į šitą problemą. Valgymo sutrikimų spektras labai platus.

Gydytojai minėjo, kad mitybos nepakankamumas netiesiogiai prisideda prie kitų ligų atsiradimo. Jeigu tai tęsiasi ilgą laiką, nusilpsta imunitetas. Tai opi problema, su kuria gali sietis plaukų slinkimas, odos ir širdies ligos, kaulų lūžiai, lėtinių ligų atsiradimas. Kai organizmui reikia priaugti svorio, jam reikia prie to prisitaikyti, o tai irgi didžiulis šokas“, – Žmonės.lt visiškai atvirai pasakojo dizaineris.

Prakalbęs aktualia tema Lukas sulaukė nemažai laiškų iš kitų žmonių, kurie jį drąsino ir atviravo, kad taip pat svarsto apie galimybę apsilankyti valgymo sutrikimų centre. Tačiau pats menininkas neslėpė, jog iš pradžių jam buvo sunku susitaikyti su savo diagnoze.

„Atsimenu, kai pirmus kartus ėjau į Vasaros ligoninę, galvojau, kad nenorėčiau sutikti kažko pažįstamo. Norėjosi privatumo, nesąmoningai suveikė stereotipinis mąstymas, kad čia nėra maloniausia vieta kažką sutikti. Pačiam buvo atmetimas, kad sergu nervine anoreksija. Buvo daug pykčio, bet gydymui tęsiantis, vis labiau peržvelgiu gyvenimą ir suprantu, kad tai yra tiesa“, – teigė jis.

L.Svirlpys ragina žmones, įtariančius turint sutrikimų, kreiptis pagalbos kuo anksčiau. O tų, kurie savo aplinkoje mato tokius asmenis, pasidomėti, kaip tinkamai reiktų su jais bendrauti. Dažnai net atrodytų paprasti kasdieniai žodžiai gali iššaukti neigiamą reakciją.

„Reiktų pasidomėti, kaip tinkamai bendrauti su žmonėmis, sergančiais valgymo sutrikimais. Dažnai gaunami komentarai „paimk ir pavalgyk; nevalgyk; nevemk; neatrodai, kad sergi; atrodai daug geriau dabar; kitiems dar blogiau.“ nepadeda. Mano atveju, sunku priimti, kai mane giria, kad aš papilnėjęs. Tas žodis „papilnėjęs“ skamba lyg storesnis, kas man sukelia dar didesnį kūno sumenkinimą. Tai nepadeda jaustis geriau. Reikia mokytis išklausyti ir tinkamai skatinti. Geriau rinktis: „Matau, kad tau sunku. Kaip galėčiau tave palaikyti?“, „Net jei kiti to nemato, tavo patirtis yra svarbi.“, „Kas pastaruoju metu tau sunkiausia?“, „Sveikimas yra procesas, ir tu jau jame.“, „Tu vertas rūpesčio ir pagalbos.“. Nekalbėkime apie svorį, skirkime dėmesį žmogui. Centre turime taisyklę – valgydami nekomentuojame maisto – skanus, neskanus, suvalgysim ar ne. Apskritai neturėtume komentuoti kito žmogaus išvaizdos, nes nežinome jo istorijos, kaip jis jaučiasi savo kūne, kuo serga. Mes neturim teisės kalbėti apie kito žmogaus kūną“, – užbaigdamas pokalbį su Žmonės.lt sakė Lukas Svirplys.