29-erių Agnė išgirdo krūties vėžio diagnozę: „Nenustodama verkiau ir galvojau – kodėl man?“
„Tiek, kiek verkiau tą dieną, nesu gyvenime verkusi“, – prisipažįsta vilnietė Agnė Kavaliauskaitė, visai neseniai, birželio mėnesį, išgirdusi gyvenimą keičiančią diagnozę – ji serga krūties vėžiu. 29-erių moteris neslepia, jog pranešti artimiesiems apie savo ligą buvo ypač sunku, tiesiog plyšo širdis, tačiau būtent jų parama dabar neleidžia jai pasiduoti.
Kova su II stadijos itin agresyviu vėžiu vilnietė nusprendė dalintis ir savo „Instagram“ paskyroje. Kaip 15min aiškina pati Agnė, jai svarbu įkvėpti žmones nuolat tikrinti savo sveikatą. „Visada atrodo, kad liga neužpuls, nes esu jaunas, sveikas, sportuoju ir panašiai, tačiau realybė yra kitokia“, – tikina viešųjų ryšių ir reklamos specialistė.
– Agne, kada ir kaip sužinojote, jog sergate krūties vėžiu? Ar tai nutiko per įprastą patikrą, ar į gydytojus kreipėtės pajutusi konkrečius simptomus?
– Nusprendžiau pasitikrinti sveikatą, nes kelias savaites jaučiau maudimą krūtyje. Iš pradžių galvojau, kad tai dėl artėjančių mėnesinių, tad nekreipiau dėmesio, tačiau, pasibaigus mėnesinėms, maudimas niekur nedingo. Pradėjau „čiupinėtis“ ir dešinėje krūtyje apčiuopiau kažkokią „masę“, galvojau, kad gal tai standesnės pieno liaukos ar kažkas tokio. Lyginau, ar kairėje krūtyje yra kas nors panašaus.
Nuo maudimo pradžios iki to laiko, kai nuėjau pas gydytojus, praėjo vos keletas savaičių. Tiesa, verta paminėti, kad darytis echoskopijos ėjau į privačią kliniką, nes valstybinėje įstaigoje, kurioje gydytis esu registruota, laisva vieta buvo tik spalio mėnesiui, o visa tai vyko birželio pradžioje. Labai liūdina pats faktas, kad nemokamos profilaktinės krūties tikrinimo programos yra prieinamos moterims nuo 50 metų, tad man dar 21 metus nepriklauso tikrintis pagal šią programą.
– Ar turėjote kokių nors krūties vėžio rizikos veiksnių? Galbūt šia liga yra sirgusios jūsų giminės moterys?
– Nuo smegenų vėžio mirė mano senelis, o daugiau giminėje, ačiū Dievui, vėžiu nėra sirgęs niekas. Atlikus genetinius tyrimus paaiškėjo, kad neturiu genetinio paveldimumo, kuo labai apsidžiaugiau.
– Kokios emocijos jus užplūdo išgirdus apie savo ligą? Ar nekilo apmaudo, jog net ir propaguodama sveiką gyvenimo būdą vėžio neišvengėte?
– Tą rytą, kai e. sveikatoje pamačiau įrašą „piktybinis krūties navikas“, man buvo šokas, tiesiog sėdėjau prie kompiuterio ir verkiau, nežinojau net, kur kreiptis, nuo ko pradėti. Tikėjausi, kad gal įvyko kokia klaida ar kad tiesiog bus galima išsioperuoti ir gyventi toliau...
Po kelių valandų atsidūriau pas onkologę, puikiai atsimenu, kaip sėdėjau už jos kabineto durų ir nenustodama verkiau, galvojau: kodėl man? Įėjus pro duris, vieni pirmųjų gydytojos žodžių buvo: „Diagnozės jums sakyti turbūt nereikia.“ Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Pirmas pokalbis su gydytoja dar ilgai sukosi mintyse be sustojimo. Nors ir buvau visiškai apimta streso, tačiau įsiminiau viską, ką ji man tada pasakė. Tiek, kiek verkiau tą dieną, nesu gyvenime verkusi. Jau po kelių akimirkų prasidėjo pirmieji tyrimai: dar viena echoskopija, mamograma, vizitai Vaisingumo centre, pokalbis su genetike.
Visą gyvenimą neužmiršiu, kai pasakiau mamai apie savo naujai sužinotą ligą. Tai padariau vos sužinojusi telefonu. Tai buvo liūdniausia gyvenime girdėta rauda, kiekvieną kartą tai prisiminusi susigraudinu. Širdis plyšo, kai reikėjo visiems artimiausiems žmonėms pasakyti apie šią ligą, nes sergi liga tu vienas, tačiau išgyvena visi artimieji.
– Kokia gydymo eiga jums numatyta? Ką prognozuoja gydytojai?
– Kol kas numatyta 16 chemoterapijų, 12 chemoterapijų vyks kas savaitę, o paskutinės 4-ios – kas tris. Šią savaitę man įvyks trečia chemoterapija, jei tik kraujo rodikliai bus geri, o tikiu, kad bus. Mano gydytojai tolesnės gydymo eigos per daug nekomentuoja, sako, kad viską matysime, stebėdami, kaip piktybiniai dariniai atlieps į gydymą.
– Kaip fiziškai ir dvasiškai jaučiatės chemoterapijos ciklo metu? Ar pavyksta gyventi tikrąja to žodžio prasme, ar jėgų nepritrūksta?
– Iš tiesų labai jaudinausi prieš pirmąją chemoterapiją, vis svarsčiau, kaip jausiuosi per ją, po jos. Po pirmosios chemoterapijos, praėjus dviem dienoms, pradėjau jaustis labai pavargusi, bet tas nuovargis buvo toks, kokio nesu patyrusi niekada anksčiau. Nuėjus kelis žingsnius, širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės, reikėdavo prisėsti pailsėti. Buvau ir nualpusi laiptinėje, griūdama įsistačiau guzą ant galvos, buvo ir kitų šalutinių efektų. Šiek tiek sunku priimti pasikeitusį kūną, kuris nežinia kada ką gali iškrėsti, tačiau stengiuosi tai priimti kaip laikiną dalyką, kuris praeis ir vėl bus gerai. Tačiau labai džiaugiuosi, kad po antros chemoterapijos jaučiuosi puikiai!
Tarp chemoterapijų stengiuosi dirbti su savimi, skaityti knygas, kurios padeda tvarkytis su savo mintimis, nes tikiu, kad nusiteikimas yra labai svarbus ligos gydyme. Labai norėčiau vėl grįžti sportuoti. Anksčiau tai darydavau sporto salėje, dabar planuoju apsiriboti namais, kad būtų kuo saugiau, jei staiga pasikeistų mano savijauta.
– Savo „Instagram“ paskyroje pasidalinote, kad dėvite specialią kepurę, galinčią apsaugoti nuo nuplikimo. Jums svarbu išsaugoti savo plaukus?
– Taip, jau dvi chemoterapijas atbuvau su šaldančia kepure. Sulaukiau nemažai žinučių, dalis žmonių nežinojo, kad Lietuvos gydymo įstaigose (bent Nacionaliniame vėžio institute) tokių išvis yra. Manau, kad didžiajai daliai moterų plaukai yra svarbu, aš – ne išimtis, tačiau, kaip bebūtų, šaldančios kepurės dėvėjimas chemoterapijos metu sukelia nemažai diskomforto. Po paskutinės chemoterapijos nuo jos vis dar stipriai skaudėjo galvą. Dar nežinau, ar tikrai dėsiuosi ją trečiajai chemoterapijai. Kaip bebūtų, plaukai ataugs, o aš turėsiu galimybę išbandyti naujas šukuosenas, perukus ir skarytes.
– Kas padeda jums nepalūžti sunkiais momentais? Ar sulaukiate pakankamai palaikymo?
– Būna, kad ir palūžtu, paverkiu, pasikalbu su mama, mylimomis draugėmis, širdies draugu ir vėl atsistoju. Mane jie labai palaiko, paverkiam ir pasijuokiam kartu, šis įvykis tik parodė, kokie nuostabūs žmonės mane supa. Daug bendrauju su kita mergina, kuri praėjusiais metais pati išgyveno krūties vėžio diagnozę. Labai padeda bendravimas su žmogumi, kurio patirtis panaši į taviškę, nes jautiesi kaip niekad suprastas, esu jai be galo dėkinga.
Taip pat, kai jaučiu, kad mintyse balaganas, griebiuosi knygų ar domiuosi kitų žmonių, kuriems teko nueiti panašų kelią, istorijomis. Jei sveikata leidžia – būnu gamtoje su artimiausiais žmonėmis, žaidžiu su savo šunele ar gaminu, nes tai labai mėgstu daryti, o ir raminančiai mane tai veikia. Kitaip tariant, kai jaučiuosi gerai, stengiuosi gyventi įprastą gyvenimą, tik su daugiau atsargumo nei anksčiau.
– Kodėl nusprendėte savo istorija dalintis „Instagram“? Kokių žinučių iš žmonių sulaukiate?
– Nusprendžiau dalintis savo istorija, nes tikiu, kad tai gali padėti ne tik man pačiai visa tai lengviau išgyventi, bet ir kitiems žmonėms. Noriu atkreipti dėmesį, kad žmonės daugiau žinotų apie vėžio prevenciją, reguliariai tikrintųsi, žinotų simptomus, turėtų supratimą, kaip atrodo šios ligos gydymas, kad šie klausimai taptų labiau matomi, o ne paslėpti po paslapties šydu.
Visada atrodo, kad liga neužpuls, nes esu jaunas, sveikas, sportuoju ir panašiai, tačiau realybė yra kitokia. Nemeluosiu sakydama, kad sulaukiau daug žinučių, kur moterys rašo, kad peržiūrėjusios mano įrašus užsirašė tikrintis krūtų, taip pat dėkoja, kad kalbu apie savo ligą, dėkoja, kad sirgdamos nesijaučia vienos. Tiesa, padėkos žinutes rašo ir vyrai, kas man labai netikėta, bet be galo malonu. Noriu dalintis savo patirtimi, galbūt tai įkvėps ir kitus pozityviau nusiteikti kovai su liga.
– Ko norėtumėte palinkėti kitiems – tiek savo likimo broliams ir seserims, tiek ir šiuo metu sveikiems žmonėms?
– Sveikiems žmonėms noriu palinkėti – reguliariai tikrinkitės ir džiaukitės kiekviena gyvenimo akimirka, padarykit tai, ką jau seniai norėjot padaryti, neatidėkit to. O savo likimo broliams ir sesėms – sveikatos ir tvirtybės, tai laikinas etapas, viską išgyvensim ir tai liks praeityje.
