3 filmai, padėsiantys tapti geresne savo gyvenimo režisiere
Seniau buvo įprasta manyti, kad gyvenimas – tai teatras. Dabar gi mes vis dažniau atsiduriame kitoje ekrano pusėje, o ne scenoje. Kas yra jūsų gyvenimas: filmas, muilo opera ar realybės šou? Kad ir kokį variantą pasirinktumėte, kartais verta paspausti pauzę ir pagalvoti apie tai, ar jūsų gyvenimo scenarijus ir režisūra išpildo visus lūkesčius ir svajones? Tokiai pauzei parinkome 3 puikius filmus.
Filmas Nr. 1: „Trumano šou“ („The Truman Show“), rež. Peteris Weiras, 1998 m.
Trumanui Burbankui galima tik pavydėti: jo gyvenimas yra itin stabilus, draugai visada palaiko, santykiai su žmona itin lengvi ir neįtempti. Kaimynai draugiškai nusiteikę kiekvieną dieną, o miestelis, kuriame jis gyvena, be galo jaukus. Trumanas nežino, kad jo pasaulis yra netikras. Miestas – dirbtiniu būdu saloje sukurta vieta, artimi žmonės – profesionalūs aktoriai, o jis pats – kino kompanijos įvaikis.
Kiekviena Trumano gyvenimo akimirka yra milijonų televizijos žiūrovų džiaugsmo ar liūdesio priežastis jau trisdešimt metų. Jo mažame pasaulyje net 5000 tūkstančiai slaptų kamerų, įrašinėjančių ir transliuojančių jo gyvenimą 24 valandas per parą. Ir jis to nė nenutuokia. Kas yra realu, o kas yra kažkieno primesta ir surežisuota? Į šį klausimą tenka ieškoti atsakymo ne tik Trumanui ir ne tik šiame filme, tiesa?
Filmas Nr. 2: „Tu mane nešioji“ („Ti mene nosis“), rež. Ivona Juka, 2015 m.
Trys pagrindinės veikėjos – trys skirtingos istorijos. Jos susilieja į vieną dramatiškiausioje įmanomoje erdvėje – muilo operos filmavimo aikštelėje, kurioje veikėjos dirba. Tačiau darbovietė – nėra vienintelis bendras vardiklis: visas filmo moteris kamuoja šeimyninės dramos ir sudėtingi santykiai su aplinkiniais žmonėmis. Kiekvienos moters problema unikali, tačiau visos jos vienaip ar kitais yra susijusios su gyvenimo keistai iškreiptu tėvo ir dukros ryšiu.
Filmo režisierė Ivona Juka pastebi svarbias detales, ir trys iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos virsta visuma, kurioje labai lengva atpažinti savo silpnybes ir išgyvenimus. Akivaizdu, kad pasižiūrėjus iš šalies į savo problemas, geresni gyvenimo sprendimai ateina savaime.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žvelgiame filosofiškai: išminties kupinos Arthuro Schopenhauerio mintys
Šis filmas išrinktas Juodkalnijos atstovu siekti „Oskaro“ apdovanojimo geriausio užsienio filmo kategorijoje. Jį bus galima pamatyti festivalio Tarptautinio moterų filmų festivalio „Šeršėliafam“ metu gruodžio 3-13 dienomis.
Filmas Nr. 3: „Panieka“ („Le Mépris“), rež. Jeanas-Lucas Godardas, 1963 m.
Be jokio abejonės šiam Jean-Luco Godardo filmui ikoniškumo suteikia pagrindinio moteriško vaidmens atlikėja – nepakartojama Brigitte Bardot. Filmo veiksmą sudaro dvi plotmės: pirmoje mes matome nuodugnią jaunos moters ir scenaristo santykių panoramą, antroje – režisieriaus ir prodiuserio kūrybinį konfliktą. Pastarasis pasamdo režisierių Fritzą Langą (jį vaidina pats Langas) sukurti filmą pagal Homero „Odisėją“. Lango darbas nepateisina lūkesčių, todėl prodiuseris pasiūlo scenaristui ir rašytojui Poliui perrašyti scenarijų. Komercinių interesų ir kūrybos konfliktą patyrusio Polio asmeninis gyvenimas pasikeičia: jis ir jo žmona (Brigitte Bardot) nutolsta vienas nuo kito.
Įdomu tai, kad tuo metu, kai buvo kuriamas filmas, televizija ir komercinis kinas šventė savo triumfą, o kino teatrai išgyveno egzistencinę krizę. Santykis tarp gyvenimo, kino kaip meno ir televizijos interpretuojamas be galo subtiliai. Taip, kaip moka tik prancūzai.