38 metus slaugytoja dirbanti Ona Jakonienė: „Be pašaukimo šiame darbe niekas ilgai neištvertų“

Ką jums reiškia profesinė šventė – Tarptautinė slaugytojų diena? Kaip ją minite su kolegomis? 

Tarptautinę slaugytojų dieną kasmet minime kolegių rate prie puodelio kavos. Dažniausiai pasveikiname viena kitą. Be abejo, sulaukiame sveikinimų ir iš pacientų. Tokios akimirkos sujaudina iki širdies gelmių, nes tai būna nuoširdu ir jautru. 

Labai įsiminė vienas atvejis, kai prieš kelerius metus  buvęs pacientas Slaugytojų dienos proga atsiuntė naminį, įspūdingo dydžio tortą, papuoštą medicinine tematika. Labai malonu, kai sveikinimų sulaukiame ir iš mūsų ligoninės administracijos, nes tuomet jaučiamės matomos, įvertintos.

Slaugytojų darbas yra labai atsakingas ir sunkus. Gal tęsiate šeimos tradicijas, ar koks nors asmeninis įvykis paskatino pasišvęsti ligoniams?..

Kai atėjo momentas pasirinkti savo kelią, galvojau apie tokią profesiją, kuri būtų paklausi ir reikalinga visais laikais, kad visada turėčiau darbą. Būtent tokia yra slaugytojos. Net nepastebėjau, kaip prabėgo trisdešimt aštuoneri darbo metai. Beveik visą profesinį gyvenimą praleidau Hematologijos centre. Dabar, kai žiūriu į savo jaunas koleges slaugytojas, dažnai pagalvoju, kad, tik turint pašaukimą ir tikrą norą padėti sunkiai sergantiems žmonėms, galima fiziškai ir emociškai pakelti slaugytojos darbą, nes jis išties yra nelengvas, atsakingas. 

Dirbate kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje, kur tenka susidurti su itin sunkiomis situacijomis.  Kartais ir kovoti už pacientų gyvybę...  

Tikrai kartais tenka kovoti už pacientų gyvybę tiesiogine šio žodžio prasme. Ir ta diena būna viena  sunkiausių tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kaulų čiulpų transplantacija labai sudėtinga procedūra. Pacientas ligoninėje, izoliuotoje palatoje, praleidžia apie mėnesį, o kartais ir ilgiau, patiria nemažai šalutinių gydymo poveikių (jį pykina, žmogus netenka apetito, svorio ir plaukų, būna kamuojamas įvairių skausmų ir kt.). Ligoniui taip pat be galo sunku ir psichologiškai viską ištverti.

Nors transplantacija suteikia daug šansų pasveikti, pats gydymas sudėtingas ir rizikingas. Todėl visi pacientai nerimauja, bijo, patiria bejėgiškumo jausmą, jaučiasi izoliuoti, atplėšti nuo įprasto gyvenimo, artimųjų. Todėl slaugytojoms dažnai tenka ne tik rūpintis medicininėmis ligonių procedūromis, bet ir suteikti emocinę pagalbą. Neretai mūsų slaugytojos pasakoja, kad tenka ir už rankos palaikyti, kol lašinami vaistai ar kamieninės ląstelės, ir kelis kartus naktį ateiti į palatą nuraminti, paguosti, nes žmogų kankina nemiga, jam baisu.

Kovoje su liga kartais pralaimima. Kaip įveikiate tą emocinę įtampą, kas padeda visa tai ištverti?

Pacientų netektys visada labai paliečia. Tai emociškai viena sudėtingiausių situacijų mūsų profesijoje. Ir neįmanoma prie to priprasti, kiek patirties beturėtum. Džiaugiamės, kad mūsų skyriuje tų mirčių nėra daug. Tačiau, kai netenkame paciento, mums padeda paprastas žinojimas, kad dėl jo padarėme viską, ką galėjome. Kad stengėmės, kad komanda išnaudojo visas galimybes. 

Visada labai sunku bendrauti su gedinčiais artimaisiais, suprantame jų jausmus, užjaučiame, dažnai nesąmoningai su jais susitapatiname. Juk ir mes gyvenime susiduriame su praradimais, žinome, kaip tai skaudu. Gal labiausiai apmaudu būna, kai ilgai slaugome pacientą, daug jėgų ir pastangų įdedame, o, jam mirus, artimieji rašo skundus, lieja pyktį, ieško kaltų. Tai skaudu ir liūdna. Suprantame žmonių netektį, jų jausmus, bet nesinori būti kaltinamoms, juolab kad stengiamės dėl kiekvieno. Taip pat nebėra taip, kad nuolat galvojame apie sunkius pacientus: parėjusios namo, užsiimame su savo vaikais, dėmesį skiriame šeimai. Ir tai normalu. Juk jei nuolat galvotume apie darbą, perdegtume, psichologiškai palūžtume. 

Mūsų skyriuje daug metų konsultuoja medicinos psichologė. Ji padeda tiek pacientams, tiek mums, slaugytojoms. Visada galime aptarti sunkiausius atvejus, išsakyti darbinius sunkumus, kartu rasti tinkamiausius sprendimus.

Galbūt žmonės, kurie nežino jūsų darbo užkulisių, nesupranta, kad ir jūs turite jausmus, nesate vien techninis personalas.

Žmonės, kurie nežino mūsų darbo užkulisių, iš tikrųjų gali pagalvoti, kad slaugytojų darbas nėra jau toks ir sunkus ar atsakingas. Atrodytų, visus svarbiausius sprendimus dėl gydymo priima gydytojas, vadinasi, jis ir neša visą atsakomybę. Tačiau slaugytojos yra arčiausiai paciento, daugiausia su juo kontaktuoja. Būtent slaugytojoms ligonis pirmiausia išsako visus skundus ir negalavimus, būtent slaugytoją pirmiausia kviečia, kai pasijunta blogiau. Ir tai didelė atsakomybė – laiku sureaguoti, kviesti gydytoją, nuraminti pacientą, kol specialistas ateis. Tai emociškai įtemptos situacijos, nors mūsų skyriuje dirbančios slaugytojos yra labai patyrusios, darbe su emocijomis tvarkosi puikiai, moka greitai įvertinti situacijos rimtumą ir suteikti pagalbą.

Kasdien į dirbą einate žinodama, kad laukia daugybė naujų iššūkių.

Slaugytojos darbe su iššūkiais susiduria kone kas dieną. Dažniausiai tai būna nauji pacientai, neseniai išgirdę diagnozę, arba tie, kuriems liga atsinaujino, kuriuos vargina ilgalaikės gydymo komplikacijos. Visos situacijos savaip sudėtingos. Kartais juokaujame, kad „skyriuje ramu“. Tai reiškia, kad nėra sunkių pacientų. Tačiau tokių dienų reta, budrios turime būti nuolatos. 

Labai svarbu, kad visos slaugytojos jaustųsi kaip tikra komanda, – palaikytų viena kitą, dalintųsi darbais ir atsakomybėmis, padėtų viena kitai. Džiaugiuosi, kad būtent taip mūsų skyriuje ir yra – esame gera komanda. Ir mūsų pacientai dažnai sako, kad skyriuje „gera atmosfera“. Labai tuo džiaugiamės. Vadinasi, gebame ją sukurti. Tai padedame mūsų pacientams sveikti.

Jūsų skyriuje darbas labai specifinis, tiesa?

Slaugytojų dieninė pamaina prasideda 7.00 val., baigiasi 16.30 val. Naktinė – nuo 16.30 val. iki 7.00 val. Taip pat dirbame visus savaitgalius ir šventines dienas. Kadangi mūsų skyrius yra specifinis, slaugytojos darbo dieną pradeda nuo kraujo paėmimo, tyrimų vertinimo, kraujo produktų transfuzijų. Toliau seka skysčių infuzijos, citostatikų (chemoterapinių vaistų) skiedimas ir lašinimas, centrinių veninių kateterių priežiūra, vykdoma mukosito (gleivinių pažeidimo po chemoterapijos) bei infekcijų profilaktika ir t. t. Atliekant šį darbą, reikia nuolat laikytis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų, dėvėti specialias apsaugines aprangas, kadangi dirbame su imunosupresuotais pacientais, kurie neturi imuninės sistemos ir bet koks užkratas jiems gali baigtis mirtimi.

Kaip koronavirusas pakoregavo jūsų darbą?

Koronavirusas turėjo įtakos ir skyriaus darbui – pandemijos pradžioje visi buvo labai išsigandę, juk dirbame su itin pažeidžiamais pacientais (be imuninės sistemos), jiems koronavirusas yra dar pavojingesnis nei visiems kitiems. Todėl saugojome pacientus dar labiau – izoliacija buvo papildomai  sustiprinta, vengėme bet kokių nereikalingų kontaktų su ligoniais. Aišku, bijojome ir dėl savęs, kad tik neužsikrėstume ir neatneštume viruso į darbą. Baisu buvo ir nepargabenti viruso į namus, neužkrėsti artimųjų. Dabar, kai jau beveik visas medicinos personalas yra paskiepytas, jaučiamės drąsiau ir ramiau. 

Tačiau, dirbdamas ligoninėje, niekada negali atsipalaiduoti – reaguojame į visus pokyčius, kuriuos sukelia pandemija. Teko ir mūsų skyriaus slaugytojoms eiti į COVID-19 skyrius, dirbti ten, nes trūko personalo. Mūsų slaugytojos turi patirties su sunkiais pacientais, todėl yra labai vertinamos. Tačiau Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje dirbti gebėtų ne kiekviena slaugytoja. Todėl savo personalą labai branginame ir nenorime deleguoti į pavojingiausius skyrius.

Turbūt per pandemiją jūsų skyriuje lankyti ligonius draudžiama. Ar dėl to sulaukiate neigiamos reakcijos iš pacientų artimųjų?

Pacientų artimiesiems dažniausiai stinga supratimo apie koronaviruso rimtumą ir grėsmę ligoniams. Iki šiol į skyrių įleidžiame lankytojus tik su specialiu mūsų skyriaus vedėjo leidimu, pas sunkiausios fizinės būklės pacientus. Ir tik tuomet, jei lankytojai turi neigiamą paskutinės paros COVID-19 testą. Artimųjų vaidmuo yra labai svarbus: juk jie padeda sergantiems žmonėms ir fiziškai (atneša naminio maisto, slaugo, kartu pasivaikšto), ir psichologiškai – nuramina, pralinksmina, apkabina.

Iki pandemijos džiaugėmės, kad artimieji gali daugiau laiko praleisti su ligoniais (mūsų skyriuje jie neretai net pasilikdavo per naktį, kone gyveno kartu palatose). Ir mes matėme, kad tai labai padeda sveikti. Pandemija viską apsunkino. Dabar tokių galimybių nebėra. Sulaukiame daug skambučių, žmonės nerimauja dėl savo artimųjų, apie juos teiraujasi. Jiems sunku įsivaizduoti, kaip atrodo gydymas, ką patiria sergantys mylimi žmonės. Ir gydytojams, ir slaugytojoms tenka daug aiškinti, raminti, tikinti, kad viskas vyksta taip, kaip reikia. 

Slaugytojams tenka būti šalia sunkiausių ligonių. Ką tokiomis atsisveikinimo su gyvenimu minutėmis akcentuoja žmonės? 

Iš tikrųjų kartais tenka stebėti, kaip su sunkia liga susidūrę žmonės pasikeičia, kaip pradeda vertinti gyvenimą, kaip pagerėja jų santykiai su artimaisiais. Kiek daug dėkingumo ir meilės gyvenimui žmogus patiria. Jiems tarsi atsiveria akys, vertybės apsiverčia aukštyn kojomis. Kartais ligoniai apgailestauja, kad tik tokia baisi patirtis parodė, koks brangus ir vertingas yra gyvenimas, kiek nedaug iš tikrųjų reikia: sveikatos, artimųjų meilės, paprastų gyvenimiškų smulkmenų, kurių net nepastebime, kol nesusergame. Ir kai matome tokias situacijas, mes, slaugytojos, pačios pradedame labiau vertinti gyvenimą, nesijaudinti dėl smulkmenų, branginti artimuosius ir sveikatą. Tokia tarsi gyvenimo pamoka, kurią gauname darbe.

Teigiama, kad mažėja slaugytojų, greitai pajusime jų stygių. Kaip manote, kokios to priežastys? 

Tikrai juntamas slaugytojų stygius Lietuvoje. Manau, kad tai yra nepakankamai įvertinta profesija dėl didelio fizinio ir emocinio krūvio, milžiniškos atsakomybės. Taip pat šiandien už slaugytojos darbą mokamas atlyginimas visiškai nemotyvuoja jaunų žmonių rinktis šią profesiją. Kaip ir sakiau kiek anksčiau, matyt, reikia tam tikro pašaukimo, kad jaunas žmogus ateitų į šią sritį ir išliktų joje. Turime kelias koleges, kurios paliko darbą mūsų skyriuje ir išvyko į užsienį, kur atlyginimai yra gerokai didesni. Taip pat yra buvę, kad atėjusios dirbti į mūsų skyrių slaugytojos po bandomojo 3 mėnesių laikotarpio išeidavo, nepasilikdavo. O savo pasitraukimą motyvuodavo tuo, kad per sunku, kad nenori nuolat matyti kančios ir skausmo.

Ir medikai kartais pripažįsta, kad net beviltiškais atvejais įvyksta stebuklų. Ar kokių nors teko patirti per darbo praktiką?

Stebuklų visada būna. Jais reikia tikėti. Jie susideda iš didelio medikų darbo, atsidavimo ir, žinoma, besąlygiško pacientų tikėjimo gydymo galia. Jeigu nebūtų pasveikusių ligonių po transplantacijos, kažin, ar galėtume dirbti savo darbą. Ar tikėtume tuo, kad jis yra prasmingas ir reikalingas?! Mes iki ašarų džiaugiamės, kai, pavyzdžiui, sužinome, kad buvusi mūsų pacientė po kaulų čiulpų transplantacijos po kurio laiko susilaukia vaikelio, o kai kurios ir ne vieno (šypsosi).

Kažkada tai buvo neįmanomas dalykas, o dabar, tobulėjant medicinai, pasveikę pacientai gyvena normalų, visavertį gyvenimą. Matome juos, draugaujame su kai kuriais ir per feisbuką (etiškai galima, kai po gydymo praeina keleri metai). Smagu sužinoti, kad jiems viskas gerai, kad jie sveiki, dirba, studijuoja, augina vaikus. Kartais slaugytojos papasakoja, kad susidūrė su buvusiais pacientais kur nors kurorte ar prekybos centre. Dažniausiai jas atpažįsta ir užkalbina buvęs pacientas ar pacientė, nes slaugytojoms sunku juos atpažinti: atsigavusius, pasitaisiusius ir nelabai primenančius tą ligonį su pižama izoliuotoje palatoje. Ir tai labai įkvepia, suteikia jėgų dirbti šį sunkų, bet labai prasmingą darbą.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.