40-metį atšventusi režisierė G.Žickytė apsigyvens Maskvoje: „Dabar mano eilė palaikyti vyrą“

„Su amžiumi viskas keičiasi, bet aš per daug apie tai negalvoju. Be abejo, būdama kokių 16-os metų, buvau įsitikinusi, kad 40-metės moterys – jau senos. Tačiau dabar viskas tik dar įdomiau, nei būnant, pavyzdžiui, dvidešimties. Juk ir brandos, patirties esu sukaupusi žymiai daugiau. Vienintelis dalykas, ko jaučiu, kad pradeda trūkti – tai laikas sau“, – sako kūrėja. 

Per pastarąjį dešimtmetį Giedrės Žickytės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Sulaukusi 30-ies, ji pradėjo savo karjerą, tuo pačiu metu gyvenime atsirado nauja meilė, prasidėjo kelionės po pasaulį su dokumentinių filmų pristatymais.

Šiandien Giedrė jau ruošiasi naujam iššūkiui – netrukus su šeima ji išvyks gyventi į Rusiją. 

„Greitu metu su šeima persikelsime į Maskvą – sūnus trečiadienį laikė stojimo į vieną Maskvos mokyklų testą. Tiesa, kraustomės ne taip „drastiškai“, kad vežtumėmės savo puodelius ar šakutes – Maskvoje mūsų laukia rezidencija 4 metams, tad persivežti reikia tik savo asmeninius daiktus. Iš tiesų, kol kas dar per daug apie tai ir negalvoju, nes stengiuosi gyventi šia diena, o ir Maskva – netoli Lietuvos. Žinau, kad kūryba iš mano gyvenimo niekur nedings, tačiau svarbiausia bus – palaikyti vyrą. Pastaruosius šešerius metus jis mane visuomet palaikė, dabar – mano eilė“, – tikina Giedrė. 

Rusijos sostinė ir gąsdina, ir traukia Giedrės paauglį sūnų Teodorą. Kadangi jis planuoja tapti muzikantu, režisierė neabejoja, kad Maskvoje jaunam vaikinui pavyks pamatyti tikrai daug kultūros. 

„Savo sūnų stengdavausi pasiimti kartu į visas filmų premjeras – nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje jos vykdavo. Jis jau matęs daug pasaulio. Tiesa, iš pradžių dėl kraustymosi į Maskvą dvejojo, nelabai norėjo. Tikrai buvo iškilusi dilema, vis mąsčiau, kaip čia reikės toliau elgtis, įtikinti jį. Labai gerai, jog to neprireikė. Mano vyro sūnus iš pirmosios santuokos pasikalbėjo su Teodoru, paskatino jį. Ir... Teodoras apsigalvojo.“

Nors karantinas šiek tiek pakoregavo menininkės planus ir visi festivaliai, kuriuose ji turėjo pristatyti savo naujausią filmą „Šuolis“, buvo atšaukti arba perkelti, režisierė dėl to nenusimena.

„Tikrai laukia dar ne viena kelionė. Juokingiausia, jog sau buvau pažadėjusi, kad po „Šuolio“ darysiu pertrauką, tačiau likimas sudėliojo viską savaip. Dar nepabaigus jo filmuoti, į mane kreipėsi itin žinoma prancūzų kino kūrėja ir pasiūlė man be galo įdomią „dokumentinę avantiūrą“, kurios tiesiog nepajėgiau atsisakyti. Galiu papasakoti tik tiek, kad vienos prancūzų fotografės namuose buvo rasta virš 30 tūkstančių negatyvų, pagal kuriuos ir bus kuriamas naujasis filmas.“

Keliaudama ne kaip turistė, o turėdama galimybę pažinti kiekvieną šalį „iš vidaus“ Giedrė per dešimtį metų susirinko begalę skirtingų patirčių iš kiekvienos aplankytos valstybės.

„Tų „dalelyčių“ visuma, it dėlionė, yra sudėtinga, bet tikrai „gniaužianti kvapą“, – sako ji. 

Per gimtadienius žinoma režisierė sako apsiimanti kuo mažiau „darbinių“ rūpesčių ir pasiliekanti tik malonius darbelius, susijusius su švente.

„Su draugais turime tradiciją – visuomet mano gimtadienį švenčiame „tikrąją“ dieną – nesvarbu, ar tai būtų pirmadienis, trečiadienis ar šeštadienis. Manau, kad gimimo dienos šventimas vėliau – kaip medaus mėnesio kelionė, praėjus pusmečiui po vestuvių – tuomet tai nebe medaus mėnuo, o tiesiog kelionė. Labai džiaugiuosi, kad karantinas jau baigėsi ir jubiliejų galėjau paminėti su artimaisiais ir draugais be kaukių, „pagal įstatymą“. Mėgstu švęsti gimtadienius – kadangi šiemet jubiliejus, šventė buvo „rimtesnė“ nei įprastai. Per gimtadienius mudu su vyru vienas kitą stebiname staigmenomis, todėl ir šiais metais tokios sulaukiau“, – šypteli kūrėja. 

Dieną prieš gimtadienį, Giedrė prisimena prasmingą pokalbį su jauna užsienio režisiere. 

„Kalbėdama internetu su perspektyvia mergina, aš pamačiau jos akyse ašaras. Talentinga ir labai produktyvi kūrėja, diskutuodama su manimi apie savo projektą, apsiverkė. Paklaususi, kas jai yra, sulaukiau atsakymo, jog spaudžia begalė įsipareigojimų ir kankina nuovargis. Ji teigė, nebežinanti, ką daryti ir besijaučianti nuo visko pavargusi. Ši situacija man pasirodė puikiai pažįstama.

Ne kartą gyvenime jaučiausi įspiesta į kampą. Dalydamasi su ta mergina patirtimi, aš tuo pačiu patariau ir sau. Mes, kūrėjai, turime nepamiršti sau skirti laiko. Kitaip – sudegsime. Kūryba gali ir suvalgyti. Kartais laukia labai sėkmingas projektas, o jėgos apleidžia. 

Nepaliauju apie tą pokalbį galvoti. Juk turime nepamiršti duoti sau galimybę atsikvėpti. Ši profesija – apgaulinga. Kai jauti per didelį komfortą, dingsta kūrybiškumas, o jei labai intensyviai dirbi – perdega mintys, gresia pavojus susinaikinti.

Sau norėčiau palinkėti atrasti balansą – nesudegti, bet tuo pačiu ir neišlepti. Šiais metais mano siekiamybė yra atrasti gyvenimo ritmą ir išmokti pagal jį gyventi.“