Kovo 24-ąją teatro ir kino aktorius Tadas Gryn pasitiko 40-metį. Ta proga stabtelėjęs jis apžvelgia savo gyvenimą ir pasidžiaugia dabartiniu etapu. „Jaučiuosi laimingas“, – tarsi paprastus, tačiau išties reikšmingus savo jausmus nusako Tadas ir su portalu Žmonės.lt leidžiasi į atvirą pokalbį.
Užbėgdamas įvykiams už akių Tadas Gryn prasitaria, kad grandiozinio gimtadienio vakarėlio neorganizuoja. „Gimtadienio planai – paprasti. Turiu spektaklį, todėl kažkokį ypatingą paminėjimą praleisiu. Kaip mano kurso vadovas sakė – kiekvieną šventę reikia pažymėti ramiu darbu. Taip ir gavosi šiais metais – tokia graži proga, bet ją atima darbas“, – šypteli aktorius.
Tadai, kokius jausmus sukelia sutiksėjęs 40-metis?
Į skaičius nekreipiu dėmesio. Man atrodo, kad svarbiausia yra tai, kaip jautiesi viduje. Žinoma, 35, 40 – yra graži branda, dar kitų vadinama aukso amžiumi. Nors aš manau, kad aukso amžius prasideda kur kas anksčiau (šypteli). Visgi neigiamų emocijų man šis skaičius nesukelia, aš labai džiaugiuosi šiuo etapu ir tuo, kas vyksta mano gyvenime.
Prisiminus save 20 metų atgal, kaip pasikeitėte?
Esu tikrai labiau subrendęs. Sako, vyrai bręsta vėliau, o aš subrendau dar vėliau nei įprasta (juokiasi). Gal ir idealizuoju, bet dabar jaučiuosi atsakingesnis, brandesnis. Galiausiai nesu linkęs žvalgytis atgal, žiūriu į priekį arba geriausiu atveju džiaugiuosi šia diena.
Jūsų klausantis, akivaizdu, kad šiuo metu jaučiatės laimingas. Kas šį jausmą įtakoja asmeniniame gyvenime?
Mane džiugina ir profesinis, ir asmeninis gyvenimas, tačiau laimę suteikiu pats sau. Ne paslaptis, kad neturiu antros pusės, o kai jos neturi, reikia išmokti gyveni su savimi, mylėti save nereikalaujant papildomo dėmesio iš kitų, nekeikiant gyvenimo. Kiekvienas žmogus turėtų mokėti būti su savimi, nes tada esi laimingiausias – juk už savo pačio laimę niekam nesi skolingas.
Kaip manot, kodėl vis nepavyksta atrasti tos vienintelės? Galbūt esate išrankus, o gal ir neverta leistis į paieškas, kai gerai ir vienam?
Gal viskas taip susiklostė, kadangi mano užimtumas tiek anksčiau, tiek dabar yra labai didelis. Jei pradedu megzti santykius, galiausiai pritrūksta laiko, nebespėju. O gal esu ir išrankus? Sunku pasakyti. Bet žinote, šiandien nėra, o ryt gali atsirast!
Atskleiskit, kokią moterį įsivaizduojat šalia savęs.
Įdomią asmenybę, su kuria būtų įdomu leisti laiką, pas kurią norėtųsi grįžti. Pastarasis faktorius – tikriausiai svarbiausias. Dažnai santykiuose būna, kad žmonės nebedega noru sugrįžti vienas pas kitą į namus. Tokiu atveju, žinoma, reikėtų daryti išvadas. O aš norėčiau turėti moterį, apie kurią galvočiau ir visada norėčiau pas ją sugrįžti. Bet aišku, kad ir darbams per daug netrukdytų. (juokiasi)
Akivaizdu, kad veiklos jums tikrai netrūksta – spektakliai, filmavimai, komisijos nario rolė šou „Muzikinė kaukė“, o neseniai žengėt ir į politiką – tapote Alytaus miesto tarybos nariu. Iš kur tiek energijos ir ryžto veikti?
Man atrodo, kiekvienas žmogus gali spėti daug daugiau, svarbu susiplanuoti laiką. O energija gaminasi natūraliai, kai darbas veja darbą. Žinoma, būna ir nežmoniškai sunkių akimirkų, kurių niekas nemato. Būna mėnesių, kai neturi nei vienos laisvos dienos, o tada ateina perdegimas, kai, rodos, jau išvis nieko nebegali padaryti. Tokiais momentais nepasiduoti motyvuoja, kai pagalvoju apie ateitį, pasižiūriu į kalendorių ir matau, kad kažkada vis tiek galėsiu atsipūsti.
Jus neretai lydi „blogiuko“ vaidmuo, tačiau jų būta ir daugiau. Galėtumėt įvardinti, kuris labiausiai prie širdies?
Nesinori kažkurių vaidmenų iškelti – taip tarsi sumenkinsiu kitus. Man labai patinka dabartiniai vaidmenys, kuriuos įkūniju spektakliuose. Na, o jei kalbant apie „blogiukus“ – labai faina vaidinti Rolandą Vandžių seriale „Rimti reikalai“.
Per savo aktoriaus karjerą, būta akimirkų, kai pasigailėjot pasirinkęs šią profesiją?
Pirmas mano darbas buvo 2006-aisiais, tada dar buvau studentas. Vadinasi čia esu jau 17-ka metų... Žinoma, per tą laiką buvo visko – ir tikrai ne viena akimirka, kai galvojau, ką čia darau, kodėl pasirinkau šią profesiją. Ačiū Dievui, tomis akimirkomis nepriėmiau jokių sprendimų ir viskas praėjo. Tai tikriausiai buvo nuovargis, o pas kūrybininkus dažnai tokiais momentais kyla klausimai, tad manau tai visai normalu.
Tadai, apie ką šiuo metu svajojate labiausiai? Ko sau linkėtumėte 40-mečio proga?
Viešai sau palinkėsiu sėkmės, o tai, ko trokštu iš tikrųjų – sau pasilinkėsiu tyliai (šypteli).
Fotogalerija:
