41-ąjį gimtadienį mininti Aistė Pilvelytė – apie jos jaunystės eliksyrą ir neviešinamą asmeninį gyvenimą

Kokiomis nuotaikomis sutinkate šią gražią progą?

Gimtadienio nesureikšminu, tačiau visada apgalvoju, ką per metus nuveikiau ir kaip jaučiuosi dabartiniame momente. O jaučiuosi tikrai puikiai. Po sunkaus laikotarpio, kurį išgyvenome, viskas po truputį stojasi į savas vietas, manau, kad šiuo metu tai yra svarbiausia. Džiaugiuosi, kad koncertinė veikla įsibėgėjo, yra numatyti pasirodymai įvairiuose šalies miestuose. Taip pat visai netrukus pristatysiu jaunatvišką dainą. 

Kalbant ne tik apie karjerą, bet ir vidinį santykį su savimi, jaučiuosi tarsi aukštesniame lygmenyje. Pastaraisiais metais buvau kiek paskendusi apmąstymuose. Tai buvo saviugdos laikas, kurio metu bandžiau sau atsakyti į daugelį klausimų. Skaičiau psichologines knygas ir analizavau save bei kitus, todėl galiu drąsiai teigti, kad ateinančius metus pasitinku su nauja energija ir sąmoningumu.

Daugelis menininkų sunkiai išgyveno nežinią, pasaulį apėmus pandemijai. O kaip jūs su tuo susitvarkėte? Galbūt pradėjote užsiiminėti nauja veikla, kažko išmokote?

Nors tai buvo sunkus periodas, atradau daugiau laiko sau. Kiekvieną dieną peržiūrėdavau bent po du seminarus apie saviugdą, sąmoningumą. Daug vaikščiojau – kiekvieną rytą nueidavau 10 kilometrų, o grįžus namo – maudydavausi po šaltu vandeniu. Žinoma, kartais nusimuilindavau ir praleisdavau vieną kitą kilometrą ar pasimėgaudavau įprastu dušu. Tačiau visą tą laiką tikrai stengiausi išlipti iš komforto zonos ir nugalėti save. Išgyventi šį laikotarpį taip pat padėjo meditacija ir kvėpavimo pratimai.

Neslėpsiu, pasitaikydavo ir niūrių minčių, kurioms užklupus tikrai būdavo sunku. Dabar suprantu, kad kaip ir gamtoje, taip ir žmoguje – yra pusiausvyra, todėl turime pergyventi tiek blogas, tiek geras emocijas. Vis dėlto, tai buvo savęs pažinimo laikas, tad galiausiai šis laikotarpis atnešė gerus rezultatus. 

Šiemet jau dešimtą kartą dalyvavote nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“. Esate užsitarnavus šio konkurso veteranės statusą.  Kaip manote, ar Lietuvos atlikėjams tai yra vienas svarbiausių  konkursų?

Tikrai ne kiekvienas atlikėjas nori išbandyti savo jėgas šiame konkurse.  Tie, kurie jau turi užsitarnavę savo vardą, dažniausiai bijo eiti į šį konkursą, kadangi jis yra labai nenuspėjamas. Gali būti žinomas, tačiau kristi į pačią paskutinę vietą.  Per tiek daug metų mačiau begales tokių pavyzdžių. Tai yra labai stiprus išbandymas, kadangi balsuoja visa Lietuva, o ne tik grupės ar atlikėjo gerbėjai. Galbūt todėl tai yra taip svarbu.

Pirmą kartą „Eurovizijos“ scenoje pasirodžiau prieš daugiau nei dešimt metų. Pradžia nebuvo lengva – teko užimti 11, 9 ar 6 vietas. Tai tikrai kirsdavo per menininko ego, todėl reikėdavo iš naujo savimi patikėti ir į sceną žengti su nauja jėga. Ir visgi, kiekvienais metais sėkmingai kilau į vis aukštesnes vietas, o pastaraisiais metais jau patekau į finalą.  Daug dirbau su užsienio prodiuseriais, nuoširdžiai ruošiausi ir svarbiausia – tikėjau savimi ir daina, su kuria atėjau. 

Vien tikėjimas tiek daug kartų atvedė į šį konkursą?

Visada turėjau tikslą dėl tėčio atminimo. Jis visada svajojo, kad laimėčiau „Euroviziją“, todėl tai mane skatino vėl ir vėl sugrįžti. Žinoma, į šį konkursą mane vis atveda ir Lietuvos žmonių palaikymas, kuris man yra labai svarbus.

Ar tai reiškia, kad jus dar išvysime ant „Eurovizijos“ scenos?

Nesakau ne. Tai dažniausiai priklauso nuo dainos, kurią sukūrus ar išgirdus, supranti, kad su ja gali laimėti. Galbūt tokia daina atsiras rytoj, galbūt po trijų metų.

Kai šį klausimą išgirsdavau ankščiau, suveikdavo principai ar pažeistas ego, todėl sakydavau, kad daugiau tikrai nebedalyvausiu. Tačiau su metais ateina branda, egocentrizmas išnyksta ir pradedi matyti teigiamą pusę. Kartą man yra pasakę, kad metai iš metų dalyvaudama šiame konkurse kuriu labai gražią istoriją. Jei kada išvažiuosiu atstovauti Lietuvai – mano priešistorė bus išskirtinė.

Taigi, daugelį metų kuriu šią gražią istoriją, o kokia bus jos pabaiga – parodys laikas.

Ne paslaptis, kad ryžtinga esate ne tik muzikiniame kelyje, bet ir sporto salėje. Kokią dalį jūsų gyvenimo užima aktyvi veikla?

Tikrai taip. Man sportas yra tarsi jaunystės eliksyras. Jaučiuosi sveika, energinga ir visuomet pasitempusi. Daugelis muzikos pasaulio atstovų intensyviai sportuoja tam, kad gerai atrodytų ant scenos, tačiau aš jau daugelį metų sportuoju dėl savęs ir savo savijautos. Manau, kad tik tuomet, kai gerai jautiesi, gali lipti ant scenos ir savo energija dalintis su žiūrovais. 

Žvelgiant iš šalies atrodo, kad esate rimta ir disciplinuota moteris. Ar iš tiesų tokia esate?

Rimtai? (juokiasi). Gal ir esu disciplinuota, tačiau tikrai nesu tokia rimta, kokia galiu atrodyti iš šalies. Esu visiška menininkė, kuri labai dažnai skraido padebesiais. Kartais reikia, kad kas nors mane nuleistų ant žemės... Manau, kad labiau esu atsakinga nei disciplinuota. Visada savo darbus atlieku iki galo ir iš kitų reikalauju to paties. 

O kokia esate namuose? Juk šiuo metu socialiniuose tinkluose itin populiaru dalintis ir tuo, kas vyksta už namų durų, tačiau jūs anaiptol neprisijungiant į šias gretas.

Nemėgstu dalintis savo asmeniniu gyvenimu, tačiau galiu pasakyti, kad namuose išlieku tokia pati, kokia ir esu už jų durų. Kalbant apie aktyvumą socialiniuose tinkluose – man tai yra pernelyg išpūstas reikalas.

Jei norėčiau būti labai žinoma ir fiksuojama kiekviename žingsnyje, lengvai tai padaryčiau. Tačiau visiškai nenoriu tokio viešumo. Iš tiesų mano būdas visai neatitinka mano profesijos. Palyginus su kitais – esu slapukė. Nemėgstu viešai rodyti savo draugų, neskelbiu kur ir su kuo pietauju, ką tą dieną valgau ar kokią vietą ar renginį aplankau. Žinoma, galėčiau tai daryti, galbūt žmonėms būtų įdomu pažiūrėti, tačiau tai yra mano erdvė ir labai sunku prisiversti ja dalintis. Nors dėl savo profesijos  turėčiau tai daryti, juk žinomumas kiekvienam atlikėjui yra svarbus...

Scenos žmonėms, ypatingai moterims, svarbi ir išvaizda. Daugelį atlikėjų bėgantys metai ir kintanti fiziologija neretai spaudžią į kampą... Kaip dėl to jaučiatės jūs? 

Nesvarbu kiek moteriai metų ir kokia jos veikla – ji visada turi save prisižiūrėti. O kaip tai daro – natūraliu būdu ar ne – čia kiekvienos asmeninis reikalas. Pati jokių operacijų ar patempimų nesidariau, bet tikrai nesakau, kad esu prieš. Galbūt ir pačiai kada nors teks šiomis galimybėmis pasinaudoti. 

Žinoma, bėgantys metai tikrai palieka savo pėdsakų, tačiau mano supratimu jie atneša brandą, kurios dėka moterys tiesiog pražysta. Pažvelgus į jų akis gali pamatyti beprotišką gylį, patirtį. Manau, kad būtent tai ir sukuria magiją ir tikrąjį moters grožį...

Ko palinkėtumėt sau ateinantiems metams?

Palinkėčiau ir toliau eiti sąmoningumo bei saviugdos keliu. Taip pat norėčiau, kad ir toliau lydėtų kūrybinis įkvėpimas, būtų daugiau koncertų ir nuoširdaus kontakto su žmonėmis. O kadangi esu mama, kiekvienais metais didžiausias noras išlieka tas pats – kad mano dukrytė Ugnė būtų laiminga ir sveika.