43-ąjį gimtadienį mininti Laura Imbrasienė: „Pasidžiaugiu už žmones TV ekrane, bet mano vieta kitur“

Gimtadienį Laura Imbrasienė sutinka vienkiemyje už Zarasų kartu su šeima – vyru Gediminu, 18-mečiu sūnumi Mantu ir septynmete dukra Saule Sofija.

„Juokiuosi, kad pervažiuojame iš vieno savo kiemo į kitą. Tradiciškai pasikūrensime pirtį – labai mėgstu po jos maudytis eketėje, įkristi į sniegą. Mėgstame apvaikščioti šalia esančius miškus, pamatome ir stirnų. Labai džiaugiuosi, kad prikalbinau visus išvykti į gamtą – nors sūnus labiau norėjo su drauge pabūti, įkalbėjome vykti kartu“, – šypsosi sukaktuvininkė.

l.Imbrasienė pasakoja, kad gimtadienius sutinka apmąstydama prabėgusius metus, susidėliodama planus ar svajones ateičiai. Būtent apie svajones užsimena nedrąsiai – sako tikinti tuo, kad kalbėti, kol dar nepadaryta, geriau nereikėtų.

Manęs nedžiugina didėjantis metų skaičius, bet dabar bent jau ramiai suvokiu, kad toks gyvenimas ir nieko čia nepakeisi.

„Gimtadienių nei laukiu, nei nelaukiu – jie tiesiog ateina ir praeina. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo greičiau jie ateina, bet, manau, kad su tuo jau beveik susitaikiau. Turbūt tas vidinis virsmas, kai priimi savo amžių, suvoki bėgantį laiką, pas mane įvyko prieš kelis metus. Manęs nedžiugina didėjantis metų skaičius, bet dabar bent jau ramiai suvokiu, kad toks gyvenimas ir nieko čia nepakeisi“, – prisipažįsta.

Laura atvirauja, kad per gimtadienius susimąsto, kad metai bėga pernelyg greitai, o tiek dar norisi visko nuveikti, pamatyti, įgyvendinti, tad kartais dėl to ištinka ir liūdesio akimirkų.

„Pirmas momentas, kurį man buvo sunku priimti bėgant metams – kad aš tarsi nespėju padaryti tiek, kiek noriu, o laikas juk vis tiek eina. Supratau, kad nesu begalinė, kad turiu pradėti atsirinkinėti svarbiausius dalykus, labiau vertinti tikrąsias vertybes, mažiau gilintis į smulkmenas“, – pasakoja ji.

Laura atvirauja, kad šalia šio suvokimo, reikėjo priimti ir kitą – dailios išvaizdos moteris ne kartą įvardyta, kaip viena gražiausių Lietuvoje žinomų moterų, o ši etiketė tarsi įpareigojo tokia būti. Ar didėjantį skaičių pase sunku priimti ir dėl to?

„Žinoma, natūraliai atėjo ir šis klausimas. Su juo turbūt dažniau į akistatą stoja tie žmonės, kurių išvaizda labai liaupsinama. Aš taip pat pradėjau kritiškai save vertinti, nors niekada nebuvau labai ilgai besistaipanti prie veidrodžio. Ėmiau pastebėti ir išvaizdos pokyčius, kurie nėra malonūs, tačiau nusiraminau – juk mano gyvenimas dėliojasi taip, kaip aš noriu, o natūralių procesų nesustabdysiu. Aišku, tikrai užeina liūdesio akimirkų, kai pagalvoju – na, galėtų ties 35-eriais išvaizda ir „sustoti“, daugiau nebesikeisti“, – šypteli.

„Padariau tokią išvadą – svarbiausia patikti pačiai sau. Mano atveju, supratau, kad jeigu vidiniai mano resursai bus didesni už norą tiesiog prižiūrėti ir puoselėti savo išorę, tai viskas bus gerai“, – priduria pašnekovė.

Su bėgančiais metais L.Imbrasienė sako supratusi, kad gerai savijautai būtinas režimas – sporto, mitybos, poilsio, kad nebegali savęs alinti, nes tai išsyk pasimato tiek išvaizdoje, tiek veiksmuose.

Teko stabtelėti ir atidžiau apsidairyti

Antrasis karantinas Lauros gyvenime įnešė savotiškos sumaišties, tačiau, tikina ji, – tai buvo dar viena proga suprasti, kas yra svarbiausia.

„Dabar jau gyvename ramiomis nuotaikomis. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad karantinas labai džiugina, bet jame irgi galima rasti pliusų – daugiau laiko akistatoms su savimi, daugiau dėmesio artimiesiems. Karantiną tam tikra prasme pavadinčiau suartinimo laiku – teko vėl susidėlioti vertybes, vienas draugystes įvertinti stipriau, o kitomis – atsikratyti. Sunkumai siunčiami tam, kad pasitikrintum pagrindinius dalykus savo gyvenime.

Tai – ir išsigryninimo laikas, kai nupūtėme dulkes nuo pamirštų dalykų, kai esame priversti stabtelėti. Buvome įpratę nuolat bėgti, kažko tarsi nepastebėti. Prisipažinsiu – ir pati kartais darbuose tarsi pasislėpdavau nuo kitų problemų – juk tai taip patogu... O nesprendžiami dalykai, kaip aš sakau, pradeda kalkėti, kol staiga pamatai, kad tos problemos be stiprių chemikalų jau neišeina pašalinti...“ – metaforiškai sako L.Imbrasienė.

O tie darbai, į kuriuos, prisipažįsta, jog kartais paneria neskaičiuodama valandų – tai Lauros privatus darželis „Išdykęs vėjas“.

„Mano svajonė, kuria tikėjau ir tikiu, išsiplėtė jau iki trijų darželių. Su kolege, su kuria įkūrėme darželį, sau pasakėme – kol darželio bendruomenėje pažinosime visus vaikų tėvus, žinosime jų vardus, tol galėsime plėstis neprarasdamos savo vertybių. Todėl, tikėtina, kad daugiau ir nebesiplėsime, o stengsimės palaikyti ir išlaikyti savo jau turimą bendruomenę.

Dauguma mus pasirinkusiųjų tiki mumis, mato meilę vaikams, priima mūsų pagalbą, tuo pačiu – palaiko ir mus, kas labai padėjo pirmojo karantino metu, kuomet buvo sunkiausias laikotarpis“, – prisimena L.Imbrasienė.

Su tėvų ir kolektyvo palaikymu darželis vykdė savo veiklą prisitaikydamas prie aplinkybių, tad dabar, nors metas vis dar sunkus, Laura tikisi, kad viskas pamažu keliauja link šviesesnio rytojaus.

„Kokybiškai ugdyti vaikus yra labai sudėtinga. Tėvai turėjo derinti savo darbus su vaikų ugdymu, o tai mums visiems buvo nauja realybė... Atjautėme tėvelius, stengėmės dirbti iš visos širdies, todėl išlikome ir tikimės ilgai gyvuoti“, – sako ji.

Ne vieną televizijos laidą vedusi Laura, paklausta apie nostalgiją televizijai, prisipažįsta, kad tokia kartais aplankanti, tačiau – trumpam ir neskausmingai.

„Karts nuo karto prisimenu televiziją, būna – ir kritiškai vertindama, bet čia turbūt toks profesinis niuansas, kad nejučia imi vertinti. Pasidžiaugiu už žmones, kurie yra anapus TV ekrano, tačiau mano pačios vieta yra ten, kur išties dainuoja širdis, kur galiu apkabinti, ugdyti bei auginti žmogų. Ir nors kartais šmėkšteli mintis apie televiziją, tačiau aš pasirinkau šitą kelią ir tikrai nesigailiu – apskritai, manau, jog nieko gyvenime nereikia gailėtis.

Televizija buvo vienas iš mano gyvenimo bagažų, suteikęs daug pamokų – ir labai skaudžių, ir labai smagių. Gyvenimo pamokos mus augina, dėl jų šiandien esu ten, kur esu – išsigryninau, kad man gera būti mokytoja, jaučiuosi išties gerai“, – pasakoja L.Imbrasienė.

Dirbti dėl šeimos gerovės

Laura su vyru Gediminu skaičiuoja 18 santuokos metų, o karantino metu šeimoje netapo sunkiau kvėpuoti, atvirkščiai – daugiau pokalbių, jaukumo ir tarpusavio supratimo.

„Jau prieš karantiną turėdavome tokių praktikų, kai pajusdavome, jog jau reikia susėsti vienas prie kitą, tarsi prieš veidrodį. Turi kalbėti tiesą, neapsimetinėti. Šeimoje tai darome vis kas kažkiek laiko, nes kitaip turbūt viskas sugriūtų.

Dažnai klaidingai manoma, kad ten kažkur horizonte tavęs laukia kažkas labiau priimtino, lengvesnio.

Mano vyras mėgsta sakyti, kad sugriauti – lengviau, negu pastatyti iš naujo, ir kad dažnai klaidingai manoma, kad ten kažkur horizonte tavęs laukia kažkas labiau priimtino, lengvesnio. Mes taip negalvojame, sprendžiame problemas ir judame toliau. Kartais užmiegame ant laurų, pagalvojame, kad viskas savaime „važiuos“, tačiau iš tiesų dėl santykių reikia dirbti.

Nors dažnai girdime, kad jei tikra meilė, tai viskas vystosi savaime, tačiau man atrodo, kad gyvenime dėl visko reikia dirbti – tiek dėl mylimo darbo, tiek dėl hobio, tiek dėl antrosios pusės. Gyvenimas šeimoje reikalauja pastangų, jis nėra toks paprastas, kaip kartais norėtume galvoti“, – svarsto pašnekovė.

Laura dėkinga, kad vyras ją, truputį mėgstančią „užsisvajoti“, draugiškai nutupdo į realybę.

„Man pačiai ne visada pavyksta visose gyvenimo srityse išlaikyti balansą, todėl labai džiaugiuosi, kad šalia turiu žmogų, kuris kartas nuo karto man primena: „Alio, jau metas atsisukti vienas į kitą.“ Galvoju, gal čia ir yra mūsų poros stiprybė – vienas kitam priminti dalykus, pažadinti. Dažniausiai vyrui tenka mane nuleisti ant žemės, nes aš mėgstu paskrajoti padebesiais, pilnai pasinerti į kokią veiklą“, – juokiasi ji.

Lauros sūnus Mantas – dvyliktokas, dukra Saulė Sofija – pirmokė, tad, kalbant apie vaikus, šeima susiduria su skirtingais iššūkiais, tačiau viską darant kartu – lengviau bei paprasčiau.

„Vienas baigia mokyklą, o kita – tik pradeda, taigi veiklos nestinga. Kadangi dirbu su vaikais, būna, namuose pati save „pagaunu“, kad mano mintys – vis dar darbe, o vaikas stuksi man į šoną ir sako: „Mama, tu manęs negirdi“. Iš tiesų kartais man sudėtinga perjungti šiuos darbo ir namų režimus, nors labai stengiuosi, kad visur manęs būtų pakankamai“, – prisipažįsta.

Laura pasakoja, kad pirmokė Saulė Sofija – itin aktyvi mergaitė, kuriai nuolat reikia veiksmo, judesio, skirtingų veiklų ir beprotiškai daug tėvų dėmesio.

„Man atrodo, kad ji turi dvigubas energijos baterijas, – juokiasi pašnekovė. – Dukra yra visiška ekstravertė, niekada nesustojanti vietoje. Turbūt ne visada pavyksta jai suteikti tiek dėmesio, kiek norėtų – ir kartais dėl to save labai graužiu. Kadangi šeimoje yra ir tėtis, tad abu stengiamės tą poreikį patenkinti.“

Moteris atvirauja, kad nors sūnus jau tokio amžiaus, kai dažniausiai būna užsiėmęs savomis veiklomis, vis dėlto ir iš jo yra sulaukusi pastabų, privertusių stabtelėti.

„Mantas man yra ne kartą pasakęs, kad per daug dirbu. Tada tarsi pabundu ir suprantu, kad ir jam reikia dėmesio, laiko, pokalbių. Taigi vis dar mokausi nebėgti per gyvenimą it akis išdegus“, – šypteli L.Imbrasienė.