45-ąjį gimtadienį minintis Andrius Žiurauskas – apie įkvėpimo, intensyvios kūrybos ir meilės metus

Daugelis keiksnoja koronavirusu paženklintus praėjusius metus. O kokie jums buvo 2020-ieji?

Metai buvo vieni geriausių, nes nutiko begalė puikių dalykų. Jie prasidėjo nuo to, kad 2020-ųjų antro mėnesį 20 dieną (2020 02 20) susituokėme su Emilija. Paskui – povestuvinė kelionė, o po jos dar turėjome vienas neplanuotas – karantinines – atostogas. Galima sakyti, kad nuo vasario 18 iki balandžio pabaigos atostogavome. Na, išskyrus vieną dieną, kai vedžiau Kovo 11-osios renginį. Rudenį abu su žmona persirgome lengva COVID-19 forma. Na, bet čia jau ne iš gerų dalykų sąrašo...

Praėję metai buvo labai darbingi. Daugeliui pandemijos tema yra skaudi, bet man karantinas dovanojo fainas atostogas ir... Emilio Vėlyvio režisuotą serialą. Balandžio pabaigoje prasidėjo „Mano meilė karantinas“ filmavimas. Tai buvo, ko gero, pirmas seriale atliktas teigiamas vaidmuo. Ir, nors ir keista, man visai patiko vaidinti gerą žmogų (šypsosi).

Dar  Vaikų gynimo dieną Kauno valstybiniame lėlių teatre išleidome spektaklį „MŠ“, kurį galima būtų iššifruoti kaip „Mergaitė myli šunį“ arba „Mylimos šiukšlės“. Esu šios pjesės autorius ir režisierius. Kai buvęs sveikatos ministras Aurelijus Veryga po poros mėnesių prastovų staiga pareiškė, kad repetuoti ir būti scenoje niekas nedraudžia, grįžome į teatrą. Premjera įvyko, vieną kartą pasirodėm birželį, kokius penkis kartus – rudenį ir... visi renginiai buvo uždrausti. Nebebuvo kam vaidinti, nes vėl sugriežtino karantiną.

Taigi 2020-ieji man buvo įkvėpimo, intensyvios kūrybos ir meilės metai.

Tarpkarantininiu laikotarpiu spėjote nusifilmuoti kino juostoje, tapti laidos „galvOK“ vedėju.

Taip, dar buvo kino filmas „Remigrantai“, kuriame dirbau su superine komanda. Tai viena geriausių lietuviškų kino juostų. Tik nežinau, kada žiūrovai galės ją išvysti kino teatre. Tikėkimės, tai įvyks jau greitai, kai tik baigsis karantinas.

Šiame filme man teko tradicinis, mano mėgstamas paties blogiausio žmogaus vaidmuo (ironiškai šypsosi). Aš tik lėlių teatre vaidinu gerus personažus, lieju meilę šuniukams, princesėms, kad vaikų ausys tobulėtų ir pratintųsi prie gėrio. O kine ir televizijoje, be kelių išimčių, man visada tenka įkūnyti blogiukus. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje, turi būti pusiausvyra. Negaliu visur arba vien geras, arba vien blogas būti.

O filmuojant serialą „Mano meilė karantinas“, pamenu, netikėtai paskambino iš TV3 ir sako: „Andriau, gal norėtum pagalvoti...“  Na, ir pagalvojom. Taip atsirado azartiškas šou „galvOK“, kuris iki šiol yra reitingų viršūnėse, mylimas ir mėgstamas žiūrovų. Praėjusiais metais dar ir prodiusuoti pradėjau. Pirmas mano darbas buvo TV3 „Išsipildymo akcija“. Tai didžiulis projektas ir milžiniškas iššūkis. Panašu, kad TV3 esu reikalingas. Tai yra miela ir smagu.

Ar laidoje „galvOK“ žiūrovai jus mato be kaukės?

Vasarą studijoje dar buvo žmonių. Buvo smagu ir gera. Kai sugriežtino karantiną, teko grįžti prie stiklinių pertvarų ir virtualios publikos. Vienas laidos filmavimas atidėtas, nes įtarta, kad kažkas užsikrėtęs. Turėjo saviizoliuotis. Viskas vyksta saugiai. Ne kartą nuo režisieriaus esu „gavęs“ per ausį – per kiekvieną laidą jis mano ausyje „tupi“. Vis skamba Mindaugo Rainio balsas galvoje:  „Eik toliau nuo žmonių! Ko tu ten lendi prie jų?! Laikykis atstumo!“ Aš vienintelis neaptvertas. Kadangi esu emocionalus, kartais labai sunku išlaikyti distanciją.

Visur dirbama, pastebėjau, griežtai laikantis saugumo. Pavyzdžiui, neseniai vykdamas matuotis kostiumo vienai reklamai gavau žinutę: „Jei neturite pasidaręs antikūnių testo, jis bus atliktas vietoje. Tik tada galėsite įeti į patalpas.“ Man tam tikra prasme pasisekė, nes jau esu persirgęs „kovidu“.

Mėgstate iššūkius?

Natūralu, kad koronavirusas daugeliui – didelis iššūkis. Bet visi iššūkiai, nemalonūs dalykai (ar tai būtų karas, maras, mūsų atveju – pandemija) priverčia sukaupti jėgas. Ne veltui sakoma: „Kas tavęs nesugniuždo, sustiprina.“ Bočiai sakydavo: „Niekada neišsižadėk terbos, tiurmos ir ubago lazdos.“ Dalis mūsų nuleido nosį ir pradėjo laukti, kada ateis tos geresnės dienos. O  aš negaliu  sau leisti tokios prabangos. Turiu paskolą, pinigų reikia, tad pradėjau galvoti, ką daryti, kad jų atsirastų.

Nuotoliniu ar nenuotoliniu būdu eini ir darai, žinoma, nenusižengdamas įstatymams ir reikalavimams. Kai kurie gali pagalvoti: „Oi, Dieve, jis visur buvo, visko darė, kai kiti karantinavosi.“ Galite parašyti, kad Velykas, Vėlines, Kūčias, Kalėdas, Naujus metus – visas šventes sutikome dviese su žmona. Ne, meluoju, – keturiese (sufleruoja Emilija), įskaitant ir du mūsų šunis. O su tėvais ir aš su savo vaikais iš pirmos santuokos sveikinomės ir matėmės, deja, tik per planšetę.

Jau prasidėjo vakcinacija. Gal diena, kai visi galėsime bendrauti be suvaržymų, ateis greičiau...

Labai tikiuosi. Galite parašyti, kad Žiurauskas labai pyksta ant tų, kurie nesiskiepija. Ir antivakserių savo spektakliuose nelaukia. Aš bijau kiekvieno, kuriam patinka amerikietiška ryža šukuosena, kuris  sako „Nesiskiepyk“ ar kad kenkia 5G ryšys. Tokiems rėžčiau: „Brolyti, užsidaryk namie su maišeliu ant galvos ir gyvenk ten su savo baimėmis, jei tau nesinori atmerkti akių ir pamatyti, kaip pasaulis atrodo iš arti. Būk geras – venk to pasaulio, nes tu gali užkrėsti mane, mano artimus, man brangius žmones ne tik fiziškai, bet ir bukumu. Ir tikrai neraudosiu, jei kas nors už šiuos žodžius mane ištrins iš savo socialinių tinklų paskyrų.

Tiesą sakant, mane visada stebina žmonių tamsumas. Kad galime išsirinkti į valdžią ubagų karalių. Ar žmogų, kuris, prisipirkęs kombainų, staiga nusprendžia, kad jam reikia valdyti Lietuvą. Stebina, kai konservų fabriko vadovas trepteli koja ir su rusišku akcentu sako, kad mums atneš Saulę ir gydantį stebuklingą mineralinį vandenį. Kaip ir įvairiausi keisti lakūnai, kurie su kone nacistiniu erelio ženklu partijos simbolikoje bando įvesti savo tvarką ir savo teisingumą... Bet... mes gyvename demokratiškoje šalyje. Ir žmonės turi teisę rinkti į valdžią tuos, kurie jiems atrodo tinkamiausi. Bet man tokių nuoširdžiausiai gaila.

Ko gero, net sapnuojate laidą ar spektalį su gyva auditorija? Ar labai stinga to gyvo kontakto?

Man iš tiesų to labai stinga. Pavyzdžiui, „Žalgirio“ arenoje, kur tekdavo įkaitinti keliolika tūkstančių žiūrovų, dabar turiu įsivaizduoti tą skanduojančią minią. Ir tai labai keista. Trūksta tos emocinės grąžos, kontakto. Bet, laimė, fantazija labai padeda: ateini, įsijungi kompiuterį, kelis prožektorius tribūnoje ir rėkauji vienas, įsivaizduoji, kad tos tribūnos pilnos. Pagal reikalavimus aš net negaliu būti arti aikštelės. Tą akimirką, kai nereikia šaukti, lieti emocijų, apsidairius pasidaro labai liūdna.

Bet kol kas gyvename tokioje tikrovėje.

Taip. Ir puikiai suprantu tuos vyresnius žmones, savo tėvus. Teko kalbėtis su viena jau seniai nevaidinančia lėlių teatro aktore, kurią pasikvietėme garsinti animacinio filmo. Beje, dar dirbu ir garso dubliažo režisieriumi, tai dar viena nauja mano veikla (šypsosi).

Ji pasakė labai skaudžius žodžius: „Tas virusas, tas kovidas iš mūsų vagia laiką, kurio ne tiek daug liko.“ Išties, pagalvojau, kad jaunam  lengviau: pasėdės metus namuose lyg kalėjime, išeis į laisvę ir ramiai gyvens. O kai pagalvoji apie tuos, kuriems daugiau kaip 70–80 metų... Laikas bėga ne jų naudai. Ir tas sėdėjimas namie izoliuotiems, negalėjimas bendrauti su artimaisiais tikrai yra didelis košmaras. Tada suvoki, kad nebegali, neturi teisės kramtyti lūpos iš nuoskaudos, kad liūdna vienam „Žalgirio“ arenoje. Sau sakau: „Nevaryk dievulio į medį, Žiurauskai, tu labai gerai gyveni. Turi tai vertinti ir pagalvoti apie žmones, kurie neturi to laiko tiek daug.“

Esate optimistas?

Kad man ir neišeina kitaip. Ir nenoriu kitaip. Tikrai, brangus dangau, sakau tau ačiū, kad labai gerai gyvenu. Mokėkime pasidžiaugti tuo, ką turime, o ne liūdėti dėl to, ko neturime. Tam gyvenimas per trumpas. Daugelis dalykų priklauso nuo požiūrio. Jei batas pritrynė, gali dejuoti, kad sunku eiti, skauda. O kitam tai bus paskata tiesiog nusipirkti naują porą.

Tam tikruose Žemaitijos regionuose nėra žodžio „kvepia“, tenykščiams viskas smird. O kai kvapas malonus, sako skania smird. Taip ir mūsų gyvenimo iššūkiai: jie gali arba smirdėti, arba skaniai smirdėti...

Viename interviu esate sakęs, kad numetus 40 kg svorio, sumažėjo vaidmenų.

Ne visai tai turėjau omenyje. Tiesiog, pamenu, kai aktorių agentūra ir Emilis Vėlyvis tiesiai šviesiai pasakė: „Ką tu darai, nemesk svorio, neturėsime tau darbo!“ Bet tai buvo ištarta draugiškai, su ironija... Ir... arba aš turiu labai daug gerų draugų, arba kažką sugebu, nes to darbo ir dabar man netrūksta.

Dėl svorio ir labai paprasta, ir sudėtinga. Ne kartą esu sakęs, kad bet kuris apkūnus žmogus, teigiantis, kad yra „storas ir laimingas“, meluoja. Pirmiausia sau ir, žinoma, kitiems. Nesi laimingas, nes tau sunkiau kvėpuoti, lipti laiptais, daug ko negali – gyvenimas yra nepatogus. Kas iš to, kad turi daug vaidmenų, jei antsvoris gyvenimą sutrumpina 10, 15, gal net 20 metų. Vien dėl vaidmenų auginti pilvą – didžiausia nesąmonė. Priaugti svorio galima, jei vaidmuo iš tiesų ypatingas. Iškart po projekto reikėtų grįžti į sveikas vėžes.

Kaip pavyksta išlaikyti kūno linijas? Gal sportuojate?

Dėl karantino netekome ir sporto klubų, ir baseino. Džiaugiuosi, kad treneris kelis kartus per savaitę prisijungia ir pajudame virtualiai. Dabar esu truputį lokys, kuris daugiau guli guolyje ir apgaudinėja save, kad kaltas karantinas. O juk kaltas tu pats. 

Manau, kad mesti svorį irgi gali būti malonu. Kaip tą pasitenkinimą atrasti? Sunku pasakyti. Turiu keletą pažįstamų, kurie socialiniame tinkle džiugina asmeniniais pasiekimais. Suprantu, kad, kai įeini į ritmą, pasidaro labai lengva. Ir tu kiekvieną dieną džiaugiesi stodamasis ant svarstyklių. Svarbiausia yra sportuoti nekankinant savęs. Tai neturi būti bausmė. Jei šiandien kažko nepadariau, nepasimankštinau, pasaulis nesugrius. Nekaltink savęs – vis tiek anksčiau ar vėliau tas kaltės jausmas pasivys. Kaip ir meluoti sau beprasmiška. Tiesiog reikia savęs paklausti: „Ar nori būti sotus ir laimingas, ar gražus ir laimingas?“ Aš nesu guru ir niekam savo požiūrio nebruku. Pats kiekvieną vakarą pasiginčiju su savimi. Kartais nugali storasis Žiurauskas, o kartais tas, kuris tikisi tapti jaunu Apolonu.

Ar po skyrybų teko išgyventi asmeninių dramų, kai nieko nesinorėjo, nekilo rankos?

Visiems mums visko nutinka, būna ir sunkesnių periodų. Gyvenimą palyginčiau su kardiograma, kuri nuolat banguoja. Vieną kartą esi viršuje, kitą – apačioje. Ir tai mus turėtų šiek tiek paguosti. Bet jei atsidūrei tos bangos viršuje, nereiškia, kad kada nors nebūsi nublokštas į apačią. Naivu tikėtis, kad  visą gyvenimą vaikščiosi išsišiepęs iki ausų – ištisai laimingas veidas būdingas ligoniams. Neduok Dieve, kad tavo kardiograma taptų neįdomi. Jei linija tiesi, vadinasi, tavęs nėra, tu „miręs“. 

O išbristi iš tos slogios būsenos man labai padėjo Emilija. Puikiai suprantu tuos, kuriuos karantinas įkalino namuose... Jei esi labai vienišas, reikia antrosios pusės, žinok, kad, sėdint namuose, niekas nepasikeis. Eik į parką pasivaikščioti, naršyk internete. Visiems vienišiems linkiu pradėti ieškoti. Pagalvokite, kur kokias duris galima atidaryti. Gal jas atvėrus laukia malonumai. Žinau, kad išeiti iš komfoto zonos nėra paprasta. Vieną dieną tu slepiesi kaip sraigė kiaute, kitą – didvyriškai išeini į gatves. Dirbtinai nieko neišeina, tų iššūkių specialiai neieškai.

Jūsų meilei didelis amžiaus skirtumas nebuvo kliūtis. Jei ne paslaptis, kaip susipažinote su Emilija?

Jau daug interviu apie tai buvo po mūsų vestuvių, daug visko apšnekėta. Tegul tai lieka mūsų su Emilija paslaptis. Parašykite, kad vieną dieną driokstelėjo likimas. Atvėriau duris... o už jų – mano gyvenimo žmogus.

Pasakysiu tik tiek, kad gyvename laimingi, esame įsimylėję ir džiaugiamės kiekviena diena. Iš kur toks ryšys? Gal todėl, kad abiem patinka pasakos. Mes norime gyventi, o gal ir gyvename kaip pasakoje, nes jų turinys mielas abiejų ausims.