46-ąjį gimtadienį švenčianti Jurga Anusauskienė: „Tegul metai bėga – aš irgi bėgu. Krosus!“

Bendraujant su fotomenininke J.Anusauskiene sunku atsistebėti, kiek daug ji turi energijos ir pozityvumo, užsikrėsti gera nuotaika netrunka.

Asmeninės šventės išvakarėse žinoma moteris papasakojo, kaip žada paminėti sukaktį, apžvelgė prabėgusius metus ir išvardijo užmojus ateinantiems.

Gimtadienio dieną J.Anusauskienė pasakojo norinti išvažiuoti į gamtą. „Dalį dienos praleisiu gamtoje, su šeima. Esu labai dėkinga savo mamai, kad gimiau tokią dieną, kai beveik visada būna geras oras. Dažniausiai per mano gimtadienį šviečia saulė, bunda gamta ir būna labai smagu“, – sakė ji.

Vėliau bus ir vakarėlis: „Jį surengsiu labai artimų žmonių ratelyje. Yra buvę ir triukšmingų, didelių švenčių, tačiau dabar mano gyvenimo būdas – pakankamai aktyvus, taigi geriausia dovana yra ramus, jaukus vakaras su gera atmosfera ir puikia draugija.“

Tame vakarėlyje trūks tik vieno svečio – JAV, Kalifornijoje, gyvenančios dukros Evelinos Anusauskaitės-Young. „Jai nebūtų labai protinga grįžti – yra per toli... Tačiau neabejoju, kad būsiu jos pasveikinta, ir kad tai bus kas nors labai originalaus, su humoro doze – taip, kaip galbūt tik mudvi suprantame. Nemėgstu formalių sveikinimų. Pati taip niekad nesveikinu, ir mane pažįstantys žino, kad to daryti nereikėtų“, – sako jubiliatė.

J.Anusauskienė nepamiršta ir nuotaikingų gimtadienio tradicijų: „Turiu kelis bičiulius, kurie gimę tą pačią dieną kaip aš. Jie priėdę velnių... Vienas kitam visad krečiame šunybes. Kažkada pradėjome tradiciją lenktyniauti, kas ką pirmesnis pasveikins. Sveikinimas 8 valandą ryto buvo normalu, o pernai pas vieną bičiulį su šampanu rankose ketinau vykti 10 minučių po vidurnakčio – turėjau būti pirma. Tai įsivaizduokite mano nuostabą, kada nusileidusi laiptais į lauką ir ketindama važiuoti pasveikinti pamačiau jį, sėdintį ant kėdutės su tulpėmis rankose! Bet šįmet padarėme išimtį – taikos sutartį: susitikome gimtadienio išvakarėse.“

Iš kur pas Jurgą tiek energijos, tiek polėkio? „Kartais susirūpinu, kad jau ir man būtų laikas subręsti, nurimti. Bet viduje gyvena kirbantis velniūkštis, kuris ragina krėsti šunybes. Gal ir nelabai solidu pavyzdžiui, prieš vaikus, bet vis tiek norisi jas krėsti“, – juokėsi ji.

O kokia jos grožio paslaptis? Juk kad J.Anusauskienei – 46-eri, atspėtų retas...

„Kiekvienas žmogus pirmiausia turėtų sutarti pats su savimi. Aš su savimi bendrauju dažnai, ir visko būna: ir vertybių „inventorizacijos“, ir dialogų, ir ginčų, bet dažniausiai su savimi susitariu. Taip pat svarbus pozityvumas. Kiekvienoje situacijoje galime įžvelgti ir neigiamo, ir teigiamo. Net jei man galvą skauda džiaugiuosi – juk, vadinasi, ją turiu! Pozityvumas man įgimtas. Manau, kad reikia džiaugtis gyvenimu, nes jame nėra juodraščių. Jis yra čia ir dabar, ir aš juo mėgaujuosi. Gailiuosi tik to, ko nepadarau. Ir niekada nesigailiu to, ką padarau. Net klaidos yra gerai – tai mano pamokos, patirtis“, – svarsto J.Anusauskienė.

Energinga, graži, žėrinčiomis akimis... Ar tik J.Anusauskienė nėra įsimylėjusi? „Aš visada įsimylėjusi. Pirmiausia, gyvenimą, po to – visa kita. Myliu labai daug žmonių. Tai nuostabus jausmas, tačiau ir mylėti, ir džiaugtis reikia mokėti. Jei klausiate apie antrą pusę... Jei tokia būtų, tikrai jos neslėpčiau. Dažnai pasirodau viešai, tad jei turėčiau antrą pusę, ji būtų šalia manęs. Nesu iš tų, kuri mano, kad artimas žmogus turi sėdėti kažkur atskirai, kai pati kažką veiki, – sako ji.

Pastaruosius metus J.Anusauskienė apibūdina kaip itin gerus – per juos netrūko gerų naujienų, pasižymėjo asmeniniais pasiekimais.

„Ką išskirčiau? Turbūt, savo parodą “neMATOMAS KELIAS”, kuri pasibaigė visai neseniai. Ji buvo vienas iš pačios sau iškeltų egzaminų. Po pauzės grįžau į fotografiją, ir tai buvo mano pirmas rimtas kūrybinis pareiškimas, juolab visai naujoje srityje – automobilių sporte. Ten manęs niekas nekvietė. Pati atėjau ir išgirdau: “Išeik. Moteris laive – blogai”. Bet aš tikiu ir myliu tai, ką darau. Ir niekur nesiruošiu išeiti. Suprantu, kad autoritetą ir pagarbą turiu užsitarnauti. O raumenys per naktį neužauga. Todėl labai džiaugiuosi sėkminga paroda, gerais įvertinimais, dideliu žmonių srautu. Tai drąsina ruoštis didesniems projektams. Savo vaikams seniai sakiau – gyvenime nebūsiu ta močiutė, kuri prižiūrės tik anūkus. Aš gyvensiu 150 metų, būsiu veikli, o jūs turėsite mane pakęsti, mylėti ir gerbti“, – juokėsi jubiliatė.

Egzaminus sau kelia ir šiems metams: „2017-ųjų pradžioje turiu norą vykti į Dakaro ralio maratoną. Man tikrai gali nepasisekti, tačiau nebijau kalbėti apie savo norus. Nesu prietaringa, man nebūdingas įsitikinimas, kad „nereikėtų sakyti, kol tai neįvyko“. Ne visi svajotai yra laimėtojai, bet visi laimėtojai yra svajotojai. Nevaikštau su lentele, ant kurios mano norai surašyti. Bet manęs klausia – aš ir pasakau. Dakaras bus labai didelis projektas, prie kurio jau dirba didžiulė žmonių komanda. Dar vienas egzaminas sau... Turiu didelę kelionių patirtį, tačiau Dakare dar nebuvusi. O ir tikslas mano ten – ne pasivaikščioti, bet parsivežti vertingą medžiagą. Todėl namų darbai – labai svarbus dalykas.“

O paklausta, ko gimtadienio proga pati sau palinkėtų, J.Anusauskienė susimąsto.

„Sugebėjimo džiaugtis. Grįšiu į pokalbio pradžią – kiekvienoje situacijoje gali džiaugtis arba būti nelaimingas. Pažįstu daug išmintingų, sėkmingų žmonių, kurie, mano nuomone, beprasmiškai egzistuoja nesidžiaugdami tuo, ką yra pasiekę. Visad sau primenu, kad tai – baisiausia, kas man gali nutikti. Galiu neturėti kažko, ko noriu, bet svarbu, kad išvis norėčiau. Mėgavimasis gyvenimu – geras dalykas“, – reziumuoja.