Balandžio 19-ąją kūrėjas, TV laidų vedėjas ir vienas žinomiausių Lietuvos muzikantų Marijonas Mikutavičius švenčia savo gimtadienį. Nuo pankuojančio bernioko iki mylinčio ir savo vaikui kūrinius dedikuojančio tėčio. Laikas bėga greitai, tačiau būtent dėl jo, visų tų gražių užfiksuotų akimirkų, mes galime pažvelgti į Marijoną tada ir dabar.
M. Mikutavičiaus karjera prasidėjo jam užvėrus VU žurnalistikos katedros duris.
„Niekada nebuvau iki galo žurnalistas. Buvau rašinėtojas. Nebuvau tas, kuris per dieną turėdavo parašyti tris skirtingus reportažus: vieną apie tai, kodėl pabrango moksleivių uniformos, kitą apie tai, ką pasakė Darbo partijos pirmininkas, o trečią – kad Kylie Minogue koncerte vilkėjo raudoną suknelę“, – žurnalui „Žmonės“ apie savo profesiją yra sakęs M. Mikutavičius.
Rašyti jis visuomet mėgo, tačiau ne pagal taisykles.
Tapęs „Tangomanijos“ vedėju M. Mikutavičius prisidėjo prie begalės televizijos projektų. Vėliau kūrė laidą „Vakaras su Marijonu“, dalyvavo „Eurovizijos“ dainų konkurse kartu su Andriumi Mamontovu, Arnoldu Lukošiumi, Viktoru Diawara-Vee, Sauliumi Urbonavičiumi-Samu ir Eimantu Belicku. Vyriškiai sugebėjo nušluostyti iki tol dalyvavusiems lietuviams nosis ir iškovojo šeštąją vietą. Pačią aukščiausią, Lietuvos kada nors užimtą.
Marijonas visuomet atrodė iš tų, kurie atiduoda maksimumą tam, su kuo ir prie ko dirba, tačiau jo asmeninis gyvenimas ilgą laiką buvo tikra mįslė.
Protingas, talentingas ir geidžiamas, bet... Vienišas.
Kadaise Marijonas atviravo: „Niekas nemeluoja, kai sako, kad vienatvė – nieko baisaus. Bet manau, kad meluoja visi, kurie sako, kad nori būti vienatvėje amžinai.“
Tada žinomas vyras nenutuokė, jog viskas jau netrukus apsivers aukštyn kojomis. M. Mikutavičiui buvo 43-eji.
Šiandien jam suėjo 46-eri. Trys metai ir... Marijonas – šeimos vyras. Šalia graži, protinga moteris, o jos glėbyje jųdviejų sūnus.
M. Mikutavičiaus noras išsipildė. Sakydamas, kad perkopęs 40-ies metų barjerą jis nenori būti vienu iš tų, idiotiškai besielgiančių vyrų, dainininkas tartum pakuždėjo Dievui į ausį.
„... Herojai, apie kuriuos skaitėme knygose ar matėme filmuose, juk šitaip nesielgė: nei d’Artanjanas, nei kapitonas Nemo. Ir Betmenas toks nebuvo. Ir Tadas Blinda. Netrokštu būti herojumi. Noriu būti vyras, kuris, taip, kartais prisidirba, bet, po velnių, – ne kasdien.“
