47-ąjį gimtadienį minintis Andrejus Zadneprovskis: „Artimuosius sukviečiau atšvęsti visai kitą progą“

„Tų emocijų niekada nepamirši. O ypač, kai medalis buvo taip sunkiai iškovotas“, – portalui Žmonės.lt pripažįsta A.Zadneprovskis.

Artėjant gimtadieniui pasikalbėti sutikęs Šiuolaikinės penkiakovės sporto klubo „Nenugalimieji“ vadovas A.Zadneprovskis atskleidžia rugpjūčio 31-osios nesureikšminantis. Tiesa, šįkart gimtadienį sutiks šiek tiek griausmingiau – artimųjų ir draugų būryje, tačiau juos, kaip teigia pats, sukvietė dėl kur kas rimtesnės progos.

„Šiais metais pagrindinis šventės akcentas yra ne mano gimtadienis, o Laura ir jos iškovotas medalis, tad draugus ir artimuosius sukviečiau atšvęsti visai kitą progą. Norisi tiesiog pasidžiaugti būtent tuo laimėjimu... Nors pagalvoju, kad jei tądien būtų likę dar 500 ir 600 metrų, tai ir nugalėjusiai airei būtų buvę nelengva išlaikyti savo poziciją. Bet čia sportas, tad yra, kaip yra. Ačiū Dievui, kad taip baigėsi varžybos“, – L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės iškovotu sidabru džiaugiasi treneris, tačiau kaip ir įprasta sportininkams nesustabdomai svajoja apie dar geresnius rezultatus.

Atėnų olimpinių žaidynių vicečempionas ir Pekino žaidynių bronzos medalininkas A.Zadneprovskis Lauros treneriu tapo 2011 metais, kai pats užbaigė profesionalią sportininko karjerą. Šiandien Andrejus pasakoja, kad stebėti žmonos, su kuria santuokoje gyvena jau beveik 12 metų, pasirodymą varžybose kur kas sunkiau, nei jose dalyvauti pačiam.

„Kai sportuoji pats, tai viskas priklauso nuo tavęs, tu esi padėties šeimininkas, o kai stebi Laurą, tai gali tik patarti, „paglostyti“ ir viskas, rezultato juk nepakeisi… Iš tiesų, šįkart net patarti buvo sudėtinga – Tokijo olimpiadoje turėjau visai kitokią akreditaciją, nes vykau kaip Vykdomojo komiteto narys, tai bet kada prieiti prie Lauros negalėjau. Tačiau vis vien rasdavau galimybių prieiti, pasikalbėti, padrąsinti. Mes su ja bendravome per finalą“, – pasakoja jis.

L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės startas Tokijo olimpiadoje nebuvo lengvas – po fechtavimo ir plaukimo rungčių penkiakovininkė buvo tik 25-a. Andrejus prisimena, kad pamatęs su tikru išbandymu susidūrusią sutuoktinę, suskubo ją padrąsinti.

„Aš pirmiausiai esu jos vyras ir tik po to – treneris, pagalbininkas. Kai prasidėjo fechtavimasis, mačiau, kad Laurai nelabai sekėsi. Tuomet pasakiau jai, kad dar niekas nėra prarasta ir kovotojui reikia nepasiduoti iki pat galo. Galbūt ji mane išgirdo, nors tokiomis sąlygomis kažką girdėti yra sudėtinga. Juk dėmesys – visai kitur“, – svarsto A.Zadneprovskis.

Nors daugeliui ne mažesniu išbandymu nei olimpiniai normatyvai gali tapti darbas su sutuoktiniu, Andrejus šypsosi, kad jokių sunkumų jiedu nepatiria. O ir jis, pasak pašnekovo, nėra griežtas treneris – Laura pati užsispyrusiai siekia savo tikslo.

„Reikia, nepamiršti, kad šiame sporte nesu tik aš ir Laura. Ji turi tikrai nemažą trenerių komandą, tarp kurių ir jojimo, ir plaukimo specialistai, kurie jai padeda. O derinti darbą ir laisvalaikį mums visai nesunku. Juk nesame kažkokie kosmonautai, tad viskam laiko atrandama ir viską suderiname“, – nusijuokia jis.

Nieko keisto, kad sportu tiesiog kvėpuojantys Zadneprovskiai ir laisvalaikį mėgsta praleisti aktyviai. Pasak Andrejaus, kartu su 11-mete dukra Adriana jis mėgsta pabėgioti, tačiau su Laura tai daryti jau sudėtinga.

„Dėl patirtų traumų, jau negaliu nubėgti tiek, kiek anksčiau. Laura mane aplenkia, nes bėgimui ji yra sutverta, – juokiasi jis. – Dabar jau aš bėgu tik su dukra kokius keturis ar penkis kilometrus… O šiaip važinėjame dviračiais. Ir smagu, ir formą palaikyti yra pats tas.“

Treniruoti savo vaikus per daug sudėtinga. Sporte turi būti disciplina, negali būti jokių nuolaidų.

Andrėjus džiaugiasi, kad Adriana – aktyvi mergaitė, kurios versti sportuoti nebereikia. Tiesa, apie profesionalios sportininkės karjerą ji kol kas nekalba.

„Adriana lanko plaukimą, sakyčiau, kad visai neblogai jai sekasi. Nuo šių metų, jeigu viskas bus gerai, bandys ir pabėgioti porą kartų per savaitę, nes kol kas ji daugiau kvailioja, nei bėgioja“, – juokiasi laimingas tėtis.

Paklaustas, ar neplanuoja ateityje treniruoti ir savo dukros, L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės treneris nepraleidžia progos pašmaikštauti.

„Oi, ne. Su Laura lengviau nei su Adriana. Žinoma, juokauju, bet turbūt ne tik aš vienas taip galvoju, jog treniruoti savo vaikus per daug sudėtinga. Sporte turi būti disciplina, negali būti jokių nuolaidų, tai treneris turi būti griežtesnis. Tėvai nėra geras pasirinkimas“, – įsitikinęs A.Zadneprovskis.

Sporto situacija Lietuvoje liūdina

2019 metais geriausiu treneriu Lietuvoje išrinktas A.Zadneprovskis apmaudžiai žvelgia į sporto situaciją Lietuvoje. Vienintelį medalį Lietuvai iš Tokijo olimpiados pervežusios sportininkės treneris svarsto, kad jei niekas nepasikeis – medalių sulauksime dar mažiau.

„Po trejų metų Paryžiuje bus olimpinės žaidynės, tad jei situacija nepasikeis, mes tikrai parvešime mažiau medalių, nei galėtume iš tiesų, o su laiku galbūt jų iš vis neliks. Aišku, reikia į ateitį žiūrėti optimistiškai, tačiau Lietuvoje situacija šioje srityje yra apgailėtina. Jeigu ne Lauros medalis, tai dabar būtų dar skaudžiau šnekėti.

Tačiau juk ne tik sporto atstovai, bet ir valdininkai turi apie tai šnekėti. Visi, kurie atsakingi už sportą. Tikrai rimtai galvoti apie bazes, baseinus, sąlygas. Juk dabar kad ir su sporto maniežais klausimas neaiškus – senųjų remontai niekuomet nesibaigia, o per tą laiką, atrodo, būtų galima pastatyti naujus. Tai kaip tuos sportininkus ruošti, jei nėra tam sąlygų? Olimpiniai normatyvai labai išaugo, tad vien papulti į žaidynes jau yra laimėjimas… Dabar olimpinėse žaidynėse daug sporto veteranų, o kas bus ateityje? Nežinia“, – nusivylimo šių dienų situacija neslepia jis.

Mūsų šalis patekdavo į trisdešimtuką pagal medalius, o kaip tokiai mažai šaliai tai buvo įspūdinga.

Pats ne vieną skambią pergalę šiuolaikinės penkiakovės arenose iškovojęs A.Zadneprovskis su nostalgija žvelgia praeitį.

„Aišku viena – reikia keisti sporto strategiją Lietuvoje, nes dabartinė – neveiksminga. Pavyzdžiui, anksčiau veikusi sistema gal ir buvo sovietinė, bet tikrai veiksminga, turėjome daugiau medalių. Štai, Sidnėjuje buvo ir aukso, ir bronzos medaliai, Atėnuose irgi buvo nemažai, Londone – du aukso… Mūsų šalis patekdavo į trisdešimtuką pagal medalius, o kaip tokiai mažai šaliai tai buvo įspūdinga. Aplenkdavome ir estus, ir latvius medalių skaičiumi, tačiau dabar viskas pasikeitė. Dabar su pavydu žiūrime į juos, nors ir praėjo ne tiek daug laiko“, – mintimis dalijasi A.Zadneprovskis.

Paklaustas, kiek dar medalių Lietuvai užsibrėžusi iškovoti jo treniruojama 37-erių L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Andrejus susimąsto.

„Nežinau. Rugsėjo mėnesį dar turime šiek tiek varžybų, o po to  darysime neilgą pertrauką. Tuomet Laura ir pasakys, ar nori tęsti karjerą, ar ne. Kol kas konkretaus atsakymo neturi. O juk ir reikia pasidžiaugti esamais laimėjimais, pailsėti, atšvęsti, o jau paskui priimti sprendimus“, – šypsosi A.Zadneprovskis.

O apie ką vienas garsiausių Lietuvos penkiakovininkų svajos pūsdamas žvakutes ant gimtadieninio torto? Andrejus šypsodamasi prisipažįsta – kasmet turi tik vieną norą.

„Sau linkiu tik sveikatos. Juk svarbiausia yra sveikata ir visai nesvarbu, ar tu sportininkas, mokslininkas, daktaras, pramogų pasaulio atstovas, dainininkas, menininkas. Tai – didžiausias turtas, kokį turime“, – pokalbį užbaigia A.Zadneprovskis.