5 būdai treniruoti tėvų kantrybę
Kantrybė. Kantrybė. Kantrybė. Būnant tėvais tai netgi labai pageidautina vertybė bei dorybė. Dauguma etapų auginant vaiką ateina ir praeina. Kantrybė yra vienas iš tų dalykų, kurių reikia nuo pradžios iki pabaigos. Gausiai.
Turime kūdikį. Kantriai maitinam, migdom, pilvo dieglius naikinam, visko mokom.
Turime mažylį. Kantriai per 20 metrų kiemą einame 30 minučių apžiūrėdami kiekvieną pakeliui rastą įdomumą. Ir vis dar kantriai laukiame tos nakties kai non-stop pamiegosime ilgiau nei 4–5 valandas per naktį.
Turime ikimokyklinuką. Kantriai atsakinėjame į visus genialius klausimus iš serijos: o kaip elektra patenka į laidus, ką valgė dinozaurai, kokio storumo vamzdis yra ugnikalnyje ir kaip greitai + kaip aukštai iš jo išsiveržia lava, kodėl lėktuvas skrenda, o vaikas – ne ir t. t.
Vaikas auga, o kantrybės sąrašas tęsiasi iki begalybės.
Kantrybė toks jau dalykas, kad parduotuvėje jo nenusipirksi. O jei neturės, tikrai nebūsi labai geras tėvas. Bet gera žinia ta, kad kiekviena diena dovanoja daugybę galimybių praktikuotis ir tapti vis kantresniam. Rašome 5 būdus treniruoti tėvišką kantrybę.
1. Į situacijas žvelgti vaiko akimis. Jūsų vaikas tikrai nesupranta būtinybės paimti į glėbį visus nešvarius skalbinius, sugrūsti juos į skalbyklę, uždaryti, įpilti miltelių, įjungti ir nedelsiant išeiti iš vonios. Jūsų vaikas mato būtinybę įkišti ranką, patikrinti kaip sukasi skalbyklės būgnas. Imti skalbinius po vieną ir bandyti išsiaiškinti, kieno tai apatiniai, kojinės, marškinėliai ir t. t. Ši kojinė mamos, ši tėčio, o čia mano. Kur kita kojinė? Mes gi plausim dvi, o čia tik viena.
Taip pat skaitykite: Jautri akimirka: klausos negalią turintis kūdikis pirmą kartą išgirsta tėvų balsus
Arba – kas pasakė, kad vakarienę ant stalo reikia patiekti lygiai 19 val.? Jei vaikui, tarkim, norisi padėti mamai koldūnus padaryti ar bent jau juos į puodą po vieną sudėti. Aha, koldūnus vakarienei 4 asmenų šeimai po vieną, kiekvieną apžiūrint sudėti į puodą... Vakarienę patiekti išeis 19.15 val. Na, ir kas? Gal mums, suaugusiems tai atrodo neproduktyvu, bet vaikui reikalinga patirtis. Reikėtų džiaugtis, kad vaikas domisi ir mokosi padėti.
2. Iš anksto planuokite viską taip, kad užtruksite ilgiau nei įprastai. Jei pakeliui stabtelėti parduotuvėje ir greit pričiupti, ko trūksta vakarienei, užtrunka 15 min., stabtelėdami su vaiku nusiteikite / susiplanuokite/ namie laukiančius įspėkite, kad užtruksite 25 min. Reikia būti protingu ir iš anksto susitaikyti – per 15 min. spėti neįmanoma. Saugodami save nuo susinervinimo, nusivylimo, vaiko skubinimo, apiburbėjimo ir visų nuotaikų sugedimo, susimilkite ir visa savo esybe nusiteikite užtrukti ilgiau. Ir taip – su viskuo.
Į svečius ruoštis puoštis pradėkite 10–15 min. anksčiau. Gi būtinai vaikui reikės su viena kojine ant kojos užlipti ant palangės – juk šiukšlių mašina atvažiavo ir pilamos šiukšles iš konteinerio! Ryte kelkitės 10 min. anksčiau, kad ir meška dantis turėtų laiko išsivalyti, be to, būtinai reikės pašnekinti pakeliui ant šaligatvio sutiktą vabalą. Viską planuojant taip, kad turėtume tarsi laisvo laiko tarpus nenumatytiems labai svarbiems atvejams, galime atsipalaiduoti, nusiraminti ir būti tiesiog kantrūs, kai tas nenumatytas svarbus atvejis atsitinka.
3. Vienu metu – vienas darbas. Kantrybę prarasti labai lengva, kai galvoji apie milijoną darbų, kurie seks lygiagrečiai arba iš karto po to, kuris „šiuo metu užstrigęs“. Pavyzdžiui, mažasis vis dar bėgioja po kambarį, dūksta, nors jau turėtų stovėti duše ir praustis prieš meigą. Tėvai, dar nenuvairavę išdykėlio į dušą, jau galvoja, kad dar po to dantis reiks valytis, rūbus susilankstyti, susitarti, kurią pižamą vilktis, paskui ją pagaliau apsivilkti, pasaką skaityti, susiderėti, kad vieną pasaką, o ne tris ir t. t. ir t. t.
Žodžiu, tuo momentu, kai situacija „beviltiškai pastrigusi“, nes vaikas turi savo reikalų, nesusisiejančių su mūsų planais, jei tik ateina mintis, kad po to, kai kažkaip įveiksite šį momentą, bus dar 103, kuriuos reikės įveikti, iš karto ištinka panika, ir bet kokie kantrybės likučiai bemat išgaruoja. Todėl kažkaip reikia susiimti ir šiuo momentu galvoti tik apie vieną darbą. Dabar einam iki dušo. Po to kita (viena!) mintis, pvz.: valom dantis ir t. t. ir t. t. Žingsnelis po žingsnelio, darbelis po darbelio. Galvojant tik apie vieną darbą daug lengviau, ne taip baisu, viskas atrodo įveikiama, ir kantrybę išsaugoti daug lengviau.
4. Paklausti savęs: „O kaip situacija atrodys po valandos?“. Kai situacija tampa nevaldoma, kantrybę prarasti labai lengva. Bet jeigu kažkaip pavyksta susiimti ir nors sekundę pagalvoti, kaip bus po pusvalandžio, valandos, rytoj… Iš karto supranti, kad viskas vėl bus rožinėm spalvom piešta, vaikas linksmas, su mama / tėčiu susidraugavęs, paklusnus, gražiai valgys ir t. t.
Taip pat skaitykite: Pamokos, kurias tėvas privalo duoti sūnui
Žodžiu, šita situacija, kaip ir visa kita gyvenime „taip pat praeis“. Situacija nebus amžina. Bet tai, kaip elgiatės su vaiku, daro įtaką ateičiai, vaiko – tėvų santykiams, vaiko – pasaulio santykiams.
5. Galvokite, kad kantrybė yra būdas parodyti meilę. Iš tikro po to, kai kantrybę prarandi, jautiesi blogai, tikrai nekaip. Dar blogiau žinoti, kad vaikas matė tą kantrybės praradimą ir iš jo mokėsi, jį prisimins. Ilgai. Kai kuriuos kantrybės praradimus – gal net visada. Nesmagu. Susitvardyti labai padeda galvojimas: „Aš tave myliu, dėl tavęs galiu giliai įkvėpti ir būti kantrus.“ O kai pakvėpuoji, susitvardai TĄ momentą, kitą akimirką kažkas galvoje apsiverčia, ir tampa daug lengviau. Svarbu iškvėpuoti TĄ momentą.
Auginant vaikus išlaikyti kantrybę – rimtas iššūkis. Bet jei prisimenate situacijas, kai pavyko būti kantriems ir kai nepavyko, ką maloniau prisiminti? Kantrybės Jums!
Šaltinis – jievaikai.lt