Vasara. Į ją norisi šokti stačia galva, kaip į vėsų ežerą nuo liepto. Pasinerti visu kūnu. Leisti ištaršyti plaukus. Išplauti mintis. Šiurpais perbėgti stuburu. Tiems trims mėnesiams pasaulis prisirpsta ir gamta pasipuošia nepaliaujamai šventei. Viskas liejasi per kraštus: pasidaro ryškiau, garsiau, intensyviau. Tik kai šventė pagaliau prasideda, staiga pamirštam, ko susirinkom. Pasidarom nebejautrūs stebuklams, kurie dedasi aplinkui. Ir vasara lieka tik dar viena krūva užbrauktų dienų kalendoriuje. Užtat šįkart pažadėkim sau, kad pasistengsim iš tikrųjų pajusti gyvenimo žavesį. Netaupydami. Visomis penkiomis juslėmis, kurias turim. Reikia tik sąmoningai išmokti jomis naudotis. Taigi šią vasarą pažadėkim sau...
1. Matyti
Saulėtekius ir saulėlydžius. Dar geriau – abu tą pačią parą, nespėję užmigti. Vasaros saulėtekiai turi kažką magiško. Apie juos pagalvojusi, prisiminiau rašytoją Alessandro Baricco ir jo knygą „Triskart aušroje“. Baricco ten leidžia mums paklaidžioti po tris skirtingų žmonių istorijas, kurios nutinka auštant.
Keistu laiku, kai naktinis miestas eina miegoti, o rytinis – tik pabunda. Keistu metu, kai žmogus – pažeidžiamiausias ir drauge sąmoningiausias. Ant mažyčio lipniojo popierėlio esu sau užsirašiusi kelias citatas: „Šviesa, prie kurios pripranti jaunas, bus ta pati, kurioje gyvensi visada.“, „Aušta. Dabar tinkama šviesa grįžti namo. Ji tiesiog tam skirta.“
Jauni mes ar ne, galim priprasti prie tos šviesos, kuri regisi auštant. Prie tos šviesos, kuri leidžia pamatyti, kad gyvenimas iš naujo prasideda šimtus kartų. Nepaisant to, kas buvo vakar. Mes visada turim progą pradėti iš naujo. Nusiplauti praeities dulkes. Nusivilkti vakarykščius rūbus. Ir grįžti namo. Ir tai ne tik apie vakarėlius iki paryčių. Vasaros aušra lygiai taip pat gali patekėti mūsų viduje.
2. Girdėti
Triukšminga muzika gatvėse, linksmi šūksniai ir juokas yra viena vasaros garsų pusė. Bet labiausiai šį metų laiką man primena tyla. Ta tyla, kuri girdisi, kai pagaliau leidžiam sau pailsėti. Ne šiaip sau pailsėti, o nuoširdžiai pasidėti visus vargus ir rūpesčius į šalį. Kai pagaliau pavyksta nutildyti mintis.
Leisti kiekvienai kūno dalelei atsipalaiduoti. Įskaitant tas, kurių sau žadėjom iki šios vasaros atsikratyt. Leisti kvėpavimui susilyginti su medžių ošimu. Pasijusti, kad šią sekundę niekam nieko neprivalom. Kad esam lygiai tokie, kokių pakanka.
Tuomet ateina visiškos ramybės tyla. Ir saulė šildo kiaurai iki sielos. Ir vėjas nurimsta. Ir bitės nebedūzgia. Svarbiausia – tos, kur galvoje. Pabandykim šią vasarą pasiklausyti tos tylos. Tokia ji ateina nedažnai. Užtat kai ateina, verta būti pasiruošus ir kaip reikiant pasimėgauti.