5 porų istorijos: išbandymai, kurie sustiprino santykius
Kartais gyvenime nutinka dalykų, kai atrodo, kad lengviausia žengti į skirtingas puses ir apskritai pamiršti, kad santykiai egzistavo. Tačiau netikėtai išbandymais virtusios situacijos santykius kaip tik pagerina ir įkvepia stengtis ir puoselėti meilę.
Štai penkios įkvepiančios istorijos, kurios atskleidžia, kad neįveikiami dalykai gali tapti įveikiamais, rašoma womenshealthmag.com.
Jis nenorėjo vaikų
„Viskas, ko norėjau visą gyvenimą, kiek prisimenu save, tai turėti šeimą ir kuo daugiau vaikų. Kai buvau 23-ejų, sutikau savo dabartinį vyrą Richą, kuris jau iš pat pradžių sakė, kad neįsivaizduoja savęs su vaikais. Kadangi buvome jauni, tikėjausi, kad jis persigalvos, tačiau praėjus keleriems metams jo nuomonė nepasikeitė, ir supratau, kad to niekada nebus.
Mes dešimtis kartų kovojome dėl to, kad aš norėjau turėti šeimą, kol pagaliau supratau, jog turiu priimti sprendimą. Supratau, kad arba pasiduodu ir palieku vyrą, kuris yra mano gyvenimo meilė, arba lieku su juo ir gyvenu bevaikį gyvenimą.
Vieną naktį mes stipriai susibarėme dėl to paties dalyko. Aš supratau, kad tai pabaiga ir pasakiau jam, jog nebegaliu žaisti šito žaidimo. Nuėjau ir, susikrovusi daiktus, išėjau pas geriausią draugę negalėdama nustoti verkti. Užuot man skambinęs ir maldavęs, kad sugrįžčiau pas jį, mano mylimas vyras paprasčiausiai tylėjo.
Kai prabudau ryte su užtinusiomis ir užverktomis akimis, supratau, kad viskas baigta. Tada kažkas pabeldė į duris. Kai sušukau „Kas ten?“, duris pravėrė Richas su didžiule puokšte mano mėgstamiausių gėlių.
Jis susiskambino su mano drauge ir maldavo jos, kad ši duotų raktus, jog jis galėtų mane nustebinti. Richas atrodė kaip visą naktį verkęs, taip pat užtinęs ir pasakė: „Jeigu tu nori vaikų, aš irgi noriu vaikų“.
Vėliau jo pasakyti mieli žodžiai mane tiesiog pakylėjo į aukštumas, ir aš negalėjau išreikšti savo jausmų, tai buvo nuostabu. Jis man pasipiršo po pusmečio ir aš didžiuojuosi galėdama pasakyti, jog esame 2 metukų ir 4 mėnesių mažylių tėvai“. – Daria N.
Socialinės medijos vos mūsų neišskyrė
„Kai ištekėjau už savo vyro, jis žinojo, kad turiu vaikinų draugų, su kuriais sieja tik platoniški santykiai. Manau, jis tikėjosi, jog aš su jais atsisveikinsiu, tačiau to nepadariau. Mano vyras matydavo, kaip aš spaudžiu „patinka“, komentuoju tų draugų nuotraukas, ir labai įpykdavo. Mes ne kartą dėl to ginčijomės, o aš visada laikiausi nuomonės, kad nedarau nieko blogo. Tada dar ir „Facebook“ dalindavausi mintimis, kaip esu pavargusi, kad kiti žmonės kišasi į mano reikalus.
Pamatęs tai, ką parašiau, jis dar labiau įsiusdavo ir sakydavo, kad nereikėtų mūsų dramų viešinti socialiniuose tinkluose. Tai pasiekė tikrą piką, nes aš ištryniau jo komentarus ir užblokavau savo vyrą.
Vėliau „Instagram“ atradau savo buvusį vaikiną ir nusprendžiau jį pridėti prie draugų, o kadangi mano vyras nematė mano įrašų, nemaniau, kad turėčiau dėl ko nerimauti. Tačiau vieną naktį... Aš miegojau, tačiau išgirdau, kad jis atsikėlė ir pradėjo rengtis.
Kai paklausiau, kur jis išeina, mano vyras man atsakė: „Palieku tave“. Kai paklausiau kodėl, jis rėžė: „Tu draugauji su savo buvusiuoju „Instagram“, tad būk su juo“. Jaučiausi siaubingai, todėl kitą dieną, kai pasikalbėjome, ištryniau savo buvusįjį“. – Erin C.
TAIP PAT SKAITYKITE: Savybė, kurios kiekvienai moteriai derėtų ieškoti savo partneryje
Jis ir katė
„Tai nėra pats garbingiausias mano prisipažinimas, bet tai tiesa. Kai su vaikinu apsigyvenome kartu, nusprendėme įsigyti gyvūnėlį. Vaikino noras buvo turėti katę, tačiau aš jų negalėjau pakęsti, kadangi pati užaugau su dviem šunimis ir nuo kačių laikiausi atokiai. Siūliau laikyti kitus gyvūnėlius – nuo triušio iki varlės.
Tačiau vieną dieną (tai buvo Šv. Patriko diena) išgėrę bare atsidūrėme priešais parduotuvės duris ir išėjome iš jos su „oranžiniu“ katinėliu, kurį pavadinome Creamsicle. Sunku patikėti, kad mano pasipriešinimas katėms dingo taip greitai – netikėjau, kad katės tokios draugiškos, žaismingos ir mielos. Mūsų naujasis augintinis tiesiog pavogė mano širdį ir sužadino motiniškus instinktus, kadangi aš norėjau būti šalia jo visada ir visaip myluoti.
Tiesa, vaikinui tai nepatiko taip, kaip man. Kiekvieną kartą, kai gulėdavau su katinu šalia, vaikinas jį patraukdavo nuo sofos, vėliau nebeleido gyvūnėliui miegoti mūsų lovoje, kol vieną dieną išdrįso pasakyti, jog jaučiasi ignoruojamas savo paties bute. Pradėjau juoktis, o jis iš paskos. Apsikabinau ir pasakiau, kad skirsiu jam tikrai daugiau dėmesio. Ir štai jau keturi mėnesiai, kai tarp mūsų viskas gerai. Nors katinas nebemiega šalia, tačiau mes dažniau mylimės, ir dėl to aš tikrai nesiskundžiu“. – Jenna M.
Mes išmokome vienas kito netempti žemyn
Bėda ta, kad per viską norėjome eiti kartu, todėl nusprendėme vienas kitam suteikti daugiau erdvės.
„Praėjusią žiemą mano vaikinas ir aš kentėjome nuo depresijos, ir kiekvienas tikėjomės pagalbos ir paramos. Buvo žiema, aš pradėjau dirbti naujame darbe, o jis užbaigė dar vieną semestrą mokykloje, tad tai buvo streso kupinas metas mums abiem. Mes vienas kitą palaikėme visą laiką, o tai buvo sudėtinga – tiek susitvarkyti su savo problemomis, tiek su artimo žmogaus bėdomis. Nevertinome to, ką turime, bet susitelkėme į tai, kas blogai.
Tuo metu nė vienas mūsų nebūtų galėjęs pasakyti, kad jaučiamės laimingais. Be to, mąstėme, kad gal mūsų santykiai dėl to kalti. Kadangi mano draugas artistas, jis parašė istoriją, kuri atkreipė dėmesį į tam tikras problemas. Kai perskaitėme tai, atėjo laikas įvertinti savąsias. Bėda ta, kad per viską norėjome eiti kartu, todėl nusprendėme vienas kitam suteikti daugiau erdvės.
Tai padėjo išmokti bėdas spręsti nepriklausomai, neužkrauti vienas kitam visko, todėl ilgainiui galėjome tapti ir vėl laimingais“. – Danielle R.
Religija išsaugojo mūsų santuoką
„Aš ir mano žmona buvome labai skirtingi, todėl kai susižadėjome, mano mamai buvo labai svarbu mus nuvesti pas ateities spėjikus, psichologus, fengšui specialistus ir pan., kurie sakė, kad mes visiškai netinkame vienas kitam. Tai buvo tiesa – mes nesutarėme mūsų meilėje, finansuose, komunikuodami vienas su kitu, netgi tuo, kaip džiaugdavomės maistu.
Pradėjau galvoti, kaip apskritai įsimylėjome. Atrodė, kad viskas baigta, tačiau mano mylimoji paprašė, kad likčiau su ja per pamokslą bažnyčioje. Nusprendžiau taip ir padaryti.
Vėliau susilaukėme keturių vaikų ir šiandien aš myliu savo žmoną labiau negu tądien, kai ją vedžiau.
Negana to, pastorius visą vakarą skyrė kalbai apie moters ir vyro sąjungą ir teigė, kad tai nėra tik romantika, kaip kad visi galvojame. Tai buvo tokia nuostabi kalba, jog mano nerimas dėl santykių pradėjo mažėti, ir nusprendžiau nepalikti savo mylimosios. Nežinojau, kaip jausiuosi po savaitės, mėnesio ar metų, bet tada supratau, kad mano vieta šalia jos. Jaučiau, kad būtent religija išgelbėjo mūsų santuoką.
Aš išmokau mylėti savo žmoną, rūpintis ja, lyg ji būtų vienintelė, kas yra tiesa, ir mes niekada nesidairėme atgal. Vėliau susilaukėme keturių vaikų ir šiandien aš myliu savo žmoną labiau negu tądien, kai ją vedžiau.
Mes nesame tobuli, tačiau tai progresas, o ne „ilgai ir laimingai“. Tai lyg maratonas, kai siekiate to, kas žinote turi būti padaryta, tai ir stresas, ir nerimas. Bet kiekviena dienos pabaiga, kiekviena savaitė, kiekvienas mėnuo yra to vertas“. – Thomas N.