50-ąjį jubiliejų švenčiantis filmo „Vardas tamsoje“ aktorius Gintaras Liutkevičius: „Per gimtadienį tikrai neverta apmąstyti esminius gyvenimo klausimus“

„Čia kaip vaikystės žaidimuose – kuo ilgiau skaičiuoji, tuo mažiau laiko lieka pačiam žaidimui”, – įsitikinęs portalo Žmonės.lt pašnekovas.

Sekmadienį švenčiate 50-ąjį jubiliejų. Kokios nuotaikos buvo apėmusios artėjant gimtadieniui? Kai kurie žmonės sako, kad artėjant gimtadieniui užplūsta ypatingos ir permainingos nuotaikos – nuo džiaugsmo iki liūdesio dėl bėgančių metų. Kaip jums?

Manau, neverta tų nuotaikų sureikšminti. Permainingos nuotaikos užplūsta švenčiant ir penkiolikos, ir trisdešimties metų gimtadienius... Taip buvo ir taip bus. Gimtadieniai tikrai ne pats tinkamiausias metas apmąstyti esminius gyvenimo klausimus. Gal „jubiliejai“ tam ir sugalvoti, kad žmogus paskęstų įvairiuose švenčių organizavimo ir šventimo rūpesčiuose ir kuo mažiau mąstytų apie egzistencijos prasmę, nenumaldomai bėgančius metus ir panašius, su realiu  gyvenimu mažai susijusius dalykus? Na, tokia savotiška terapija.

O  maždaug nuo keturiasdešimties skaičiai tampa nebe taip reikšmingi. Vis tiek visi žinom, kad anksčiau ar vėliau ta skaičiuotė baigsis.  Čia kaip vaikystės žaidimuose – kuo ilgiau skaičiuoji, tuo mažiau laiko lieka pačiam žaidimui...

Kaip ketinate paminėti šią šventę – su artimaisiais, draugais, kolegomis? O gal visai nešvęsite?

Na, kaip minėjau, procedūriniai dalykai čia nelabai svarbūs. Be abejo, gimtadienis pirmiausia artimų žmonių šventė. Tų, kurie vienaip ar kitaip susiję su tavo „gimimu“.

Beje, esu įsitikinęs, kad gimtadienį reikia švęsti kitą dieną po gimimo dienos. Juk kaip, pvz., atsitinka švenčiant Naujuosius: visi labai, labai švenčia išvakarėse, o sausio pirmosios rytą, kai iš tiesų ateina Naujieji, būna labai surūgę arba iš viso nebūna, t.y. prabunda sausio antrą. Tai didelė nepagarba šventei ir aš taip nenoriu.

Spalio mėnesį įvyks ilgai laukta filmo „Vardas tamsoje“ premjera, jame sukūrėte vieną pagrindinių vaidmenų – nuovados Viršininką. Papasakokite apie savo personažą.

Mano personažas – nedidelio miestelio policijos nuovados viršininkas. Nuobodus darbas, provincijos rutina, bandymai užmegzti romaną su kolege tardytoja. Liguista  meilė savo kilmingam katinui... Ir staiga miestelyje – jaunos merginos lavonas. Galimybė  pasižymėti, gal net  ištrūkti iš provincijos...  Kaip netikėtai  pakryps tyrimas, kaip pasielgs  mano personažas – tegu tai būna  paslaptis ir intriga būsimam žiūrovui.

Nors tai detektyvinė istorija, bet  problematika daug platesnė. Filmas aprėpia kelias epochas – sovietmetį ir jau nepriklausomą Lietuvą, maždaug 1995-uosius  metus. Jau skaitant  scenarijų kilo šiurpokos asociacijos su nūdiena.

Ir to paties pavadinimo Renatos Šerelytės romane, ir scenarijuje, ir filme, mano manymu, keliamas mums visiems labai svarbus klausimas: kodėl tai, kas anoje epochoje buvo negatyvu ir kėlė pasibjaurėjimą, taip sėkmingai suvešėjo ir mūsų  dienomis?

Kaip ruošiatės šiam vaidmeniui? Ar esate iš arti susidūręs su policijos darbu?

Pastaruoju metu su policija reikalų nesu turėjęs, jei neminėsime kelių policijos. Artimųjų ar draugų, dirbančių ten, neturiu taip pat. Kažkada, ankstyvoje jaunystėje, esu susidūręs su tuometine milicija, bet tai jau visai kita istorija.

O šiam vaidmeniui ypatingų policininko savybių nereikėjo. Turiu omenyje, tų štampuotų „kieto“ policininko savybių – bėgu, šaudau, gaudau, stoviu atstatęs vamzdį, paskui šoku nuo devynaukščio ir krisdamas dar pašaudau ir pagaudau.

Vaidmuo buvo labiau susijęs su psichologija, o ne su „action“. Tad jam ruošiantis  svarbiausia buvo ieškoti vidinių  personažo poelgių motyvų ir jų išraiškos, o ne galvoti apie pistoleto vamzdį.

„Vardas tamsoje“ yra po ilgos pertraukos sukurtas lietuviškas detektyvinis filmas. Ar jums pačiam artimas ir mėgstamas šis žanras? Galbūt esate detektyvų gerbėjas?

Nors gimiau tą pačią dieną, kaip ir didžioji detektyvo klasikė Agatha Christie, nesu taip atsidavęs šiam žanrui, kaip minėtoji ponia.

Na, ankstyvoje jaunystėje perskaičiau kelias A.Christie, A.Conano Doyle‘o knygas, bet tai ir visas mano įdirbis. Tiesiog paauglystėje, kai formuojasi skaitymo prioritetai, labiau domėjausi  kitokia literatūra – kelionių aprašymais, knygomis apie gamtą,  istorines asmenybes ir pan.

O kalbant apie kiną, man patinka tie filmai, kur detektyvinė istorija yra pretekstas gilesnėms autorių mintims išsakyti. Kur detektyvas, kaip žanras, „suplakamas“ su kitais žanrais – juodąja komedija, farsu, grotesku, film noir  ir pan. Turiu galvoje, pavyzdžiui,  D.Fincher‘io, D.Lynch‘o,  brolių Coen‘ų filmus.

Ar tai pirmas vaidmuo kine? Ar ilgai svarstėte prieš priimdamas sprendimą vaidinti?

Tai ne pirmas mano vaidmuo kine, bet gal pirmas toks didesnis pilnametražiame vaidybiniame filme. Tiesa, tų vaidmenų kine nebuvo daug. Be to,  kad tave kviestų, turi būti matomas. Aš toks nesu, per daug ir nesistengiu. Juk dar esu ir pedagogas, ir režisierius.

O vaidinti sutikau iškart, perskaitęs scenarijų. Scenarijus man pasirodė gerai, įdomiai parašytas, o mano personažo linija spalvinga  ir dramaturgiškai motyvuota.  Čia jau scenaristės ir filmo režisierės Agnės Marcinkevičiūtės nuopelnas.

Ar jau pats matėte filmą? Kaip save vertinate?

Ne, filmo dar nemačiau. O save vertinu. Ir to paties  linkiu  visiems geriems žmonėms savo  gimtadienio proga. (Šypsosi.)

Esate baigęs inžineriją. Kaip jus keliai atvedė iki aktorystės? Ar dabar pritaikote kur nors savo diplomą?

O kurį diplomą turite galvoje? Bent jau aukštojo mokslo turiu juos keturis. Pirmasis – Kauno Politechnikos instituto, dabar Kauno technologijos universiteto. Kurį  laiką dirbau skaičiavimo mašinų gamykloje inžinieriumi konstruktoriumi, bet tuomet Lietuvoje prasidėjo Atgimimas. Pamaniau, kad ir man pats metas keistis ir atgimti. Atsidūriau Algirdo Latėno ir Dalios Tamulevičiūtės rinktame aktorių kurse.

Kodėl iš pradžių studijavau tiksliuosius mokslus? Vidurinėje sekėsi tikslieji dalykai, jokių teatro būrelių ar panašių kolektyvų nelankiau, o kad  turiu šiokių tokių teatrinių sugebėjimų, tai niekas man tuomet  net neužsiminė...  Teko tuos sugebėjimus vėliau atkapstyti pačiam.

Beje, didžiausias postūmis scenos link buvo pats tuometinis Lietuvos teatras. Jau vien už tai galiu dėkoti  likimui, kad savo akimis mačiau tą nuostabią teatro epochą. Juk teatras – labai  greit mirštantis menas.

O techninių mokslų  įgūdžiai manau, visuomet  praverčia. Juk ir režisūra – tai didžiąja dalimi erdvės konstravimas.
Beje, ir šiaip mėgstu techninius darbus, ypač gręžti, kalti. O gal galėjau būti visai  neblogas dantų gydytojas? (Šypsosi.) Kiti trys mano diplomai iš LMTA: bakalauro, magistro ir meno aspirantūros.