50-metį švenčiantis Andrius Mamontovas: „Visas duobes reikia tiesiog ištverti – ir vėl eiti į priekį“
„Kai atsisuku atgal ir matau pasišiaušusį berniuką, miniai žmonių dainuojantį „Laužo šviesą“, nesijaučiu už jį daug vyresnis ar labai pasikeitęs. Tebesu tas pats žmogus. Gal tik ramybės dabar turiu daugiau“, – su šviesiomis mintimis, be ypatingo jaudulio ir perdėtos nostalgijos 50-ąjį gimtadienį pasitinka dainininkas Andrius Mamontovas.
Laiko jam nėra ko bijoti – gerbėjų meilę jis vis tiek išsaugos amžinai. „Muzikantai iš tiesų ilgiau išlieka jauni vidumi. Turbūt tai galioja visiems menininkams: kai gyveni kūrybinį gyvenimą, visada ieškai ko nors naujo, o kol ieškai, tol esi gyvas, – interviu žurnalui „Žmonės“ sako Andrius. – Laikui bėgant, atkrinta visi nesvarbūs dalykai. Brandą aš suvokiu kaip momentą, kai supranti, kad verta daryti tik tai, ką nori daryti. Tik tai, kuo degi“.
Kaip Andrius Mamontovas paminės 50-ąjį gimtadienį? „Nusipirksiu „Žmonių“ žurnalą ir pasidėsiu matomoje vietoje: juk ne kasdien atsiduri jo viršelyje, – šypsosi. – Niekada labai smarkiai nešvenčiu gimtadienių – manau, tądien repetuosiu Trakuose prie ežero, pasikviesiu šeimą ir mes skaniai pavakarieniausime“. Per tuos 50 metų jo kelyje būta visko: didžiulės šlovės, keistos būsenos iširus „Foje“, klajonių su E. Nekrošiaus spektakliu „Hamletas“ ir depresijos suvaidinus paskutinį spektaklį. „2014-ieji man buvo siaubingai sunkūs, – prisimena Andrius. – Surengiau didelį koncertą, jo svečiai buvo ir „Foje“ nariai: iš pasąmonės ėmė lįsti seni prisiminimai – ir geri, ir blogi... Tai buvo visiškos tuštumos metai, nežinojau, kaip iš to vaduotis. Laimei, jie praėjo, 2015-aisiais ėmiau atsigauti, išleidau albumą „Degančios akys“, išvažiavau į koncertų turą per Lietuvą, keliavau po Tibetą. Matyt, taip jau būna: kai užbaigi kokį didelį savo gyvenimo darbą, atsiveria duobė ir tai reikia tiesiog ištverti – o paskui vėl eiti į priekį“.
Apie svarbiausius pasirinkimus ir kaip jie įtakojo jo gyvenimą Andrius Mamontovas pasakoja šios savaitės „Žmonėse“.