500 km „Camino Lituano“ keliu su kamera rankose: operatorius Mykolas Alekna stebino bendražygius

Nors šios profesijos atstovai beveik visada sugeba likti „už kadro“, iniciatyvos „Draugystė veža“ projekto „Mums pakeliui“ komanda per tris savaites trukusį žygį įsitikino, jog be Mykolo kompanijos, režisuojamų linksmų situacijų, traukiamų dainų ir pasakojamų istorijų, kelionė būtų praradusi daug spalvų. Jau nekalbant, kad jo nufilmuoti unikalūs kadrai papuošė projekto vaizdo dienoraštį ir ateityje atsidurs planuojamame kurti dokumentiniame filme. 

Mykolas ne tik keliavo, filmavo, pokštavo, bet dažną vakarą, nukulniavęs per dieną 30 kilometrų, dar sugebėdavo savo profilyje socialiniame tinkle facebook.com pasidalinti ir savo originaliais pastebėjimais bei užfiksuotais vaizdais. „Autoportretas „Camino Lituano“ kelionėje. Įkvėpimas pagautas užmačius skylę galvoje. O gal jau akys švyti nuo saulės begalinės, tik to dar pats nematau...“, – komentuoja Mykolas savo šešėlio su keista skyle galvoje nuotrauką. 

Kitame įraše projekto operatorius susirūpino, kodėl kunigas Miroslavas daugumą keliaujančių keliu vadina turistais, o ne piligrimais, tad siūlo šiek tiek ironišką kompromisą: „Jau nupėdinta beveik 500 kilometrų per gimtą žemelę. Tėvelis Miroslavas teigia, kad mes ne piligrimai, o turistai. Tiesa, mažai mumyse to keliašliaužiavimo... Bet gi kažkas šiame kelyje yra dieviško išsigryninimo ir to nenuneigsi! Kaip aš pasikeičiau, parašykite. O kad nieko neįžeisčiau ir neprisiimdamas atsakomybės kvalifikuotai apibūdinti keliauninkus, prašau: vadinkite mane ir mano bendražygius piligrimistais.“

Paskutinę žygio dieną Mykolas įsiamžino su savo ištikima palydove filmavimo kamera ir nuotrauką palydi šmaikščiu įrašu: „Štai šie du fiziniai kūnai buvo suaugę penkiems šimtams kilometrų. D.U.K. 1. Kamera sveria 6-7kg 2. Ne, nepavargdavau. Kai būdavo įdomu, aišku. 3. Ta žarna ant peties – tai ne deguonis, tai „Camelbak“ su 3 l. vandens rezervuaru. Na, gerai jau gerai –  kaljanas!“

O bendražygiai negaili Mykolui gražių žodžių, nes tikrai neįmanoma nesižavėti operatoriaus ištverme ir net 38 laipsnių karštyje neištirpstančia gera nuotaika.

„Profesionalų profesionalas, o kartu ir labai širdingas ir paprastas žmogus. Jis dar duoda naudingų patarimų ėjimo ir avalynės nešiojimo klausimu. Pasižiūrėjusi filmuotą medžiagą, aš pakeičiau laikyseną!“, – savo nuomone dalinasi žygio savanorė Virginija Cimermonienė.

„Jis sugeba ne tik vienoje rankoje laikyti kamerą, o kita ranka dar pastumti mano vežimėlį į kalną!“, – prisimena ratukuose visą žygį nukeliavusi Vitalija Stasiulienė.

„Jo žygiavimas šalia mūsų kelionei suteikė ypatingo šarmo“, – dalinasi ir bendražygė Vida Svetlikauskienė, suskaičiavusi, kad kartu su vyru Dariumi nukeliavo net ne 500, o visus 600 kilometrų!

Jai pritaria ir „Camino Lituano“ kelio savanoris Gediminas Kabaila: „Mykolas kaip užsuktas aplakstydavo aplink komandą tris kartus“, tad nueitų kilometrų ir jo kelionės krepšelyje, ko gero, irgi gerokai daugiau. Pasibaigus projektui, paskutinį rytą prieš iškeliaujant į namus, operatorius Mykolas Alekna atliko dar vieną simbolinį žygeivių ritualą – atsisveikino ir pririšo prie kelio maršrutą rodančio ženklo savo kelionės batus, kuriais avėdamas nužygiavo visus 500 km nuo Žagarės Lietuvoje iki Seinų Lenkijoje!“

Filmuotoje medžiagoje, kuria operatorius dalinasi socialiniame tinkle, Mykolas dėkoja ištikimiesiems sportiniams žygio batams, kuriems teko bristi per rugių, kviečių, rapsų ir kitokių žemės ūkio kultūrų laukus, kulniuoti keliais, vieškeliais, miško keliukais ir bekelėmis, o taip pat su šypsena priduria, kad teko įminti ir į karvės š... Vyras pasidžiaugė, kad batai buvo draugiški, nereikėjo gydyti nei pūslių, nei nuospaudų.

Projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė sako, jog paprastai labai atidžiai renkasi komandas dirbti iniciatyvos „Draugystė veža“ projektuose: „Su Mykolu buvo kitaip, su juo susipažinome tiesiog prie kemperių, jau išvykstant į Žagarę. Neslėpsiu, buvo apėmęs dvigubas jausmas: iš vienos pusės net nebuvo minčių nepasitikėti Dariumi Meilumi, ištikimu ir visų labai mylimu mūsų projektų operatoriumi ir montažo režisieriumi, jis rinkosi sau kolegą. Iš kitos pusės – vis tik, buvo nerimas, ar sklandžiai įsilies naujas žmogus į mūsų komandą, ar supras, apie ką mes čia ir t.t. Tačiau kiekvieną projekto dieną nerimą keitė vis kiti jausmai: nuostaba, gėrėjimasis, pasitikėjimas… Ir dabar jau tikrai neįsivaizduoju, kaip viskas būtų buvę, jei ne Mykolas. Ačiū jam labai už viską: už ištvermę, dėmesį, jautrumą, nuostabius kadrus, gilias mintis, puikų humoro jausmą ir nuostabų laiką kartu.“