55 metų sukaktį mininti Inga Valinskienė: „Niekada nepanikavau, kad mane vadins močiute“

Per ilgus karjeros metus daugumai tapote lietuviškos scenos ikona. Niekada jūsų nepamatysi nepasitempusios, rodos, bet kurią minutę galėtumėt žingsniuoti į prožektorių šviesą. Metai, praleisti scenoje ir televizijoje, įpareigoja nuolat atrodyti nepriekaištingai?

Šį apibūdinimą ikona girdžiu ne iš jūsų pirmos. Jis man sukelia lengvą šypseną. Aš nežinau, kodėl esu kartais taip pavadinama ir kodėl žmonėms taip atrodo, nes niekada nieko nedariau specialiai ir tokia būti nesiekiau. Manau, kad mano privalumas yra nuoširdumas su žmonėmis, kuriems aš dainuoju ir susitinku scenoje. Televizijoje mano įvaizdis gal kiek griežtesnis, bet koncertuose esu labai nuoširdi. Tai – mano ginklas.

Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima į sceną eiti nepasitempus

Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima į sceną eiti nepasitempus. Aš dar tos kartos atlikėja, kai įvaizdis ir savęs paruošimas scenai – svarbūs dalykai. Jaunesni muzikantai gal į tai ir žiūri kiek paprasčiau, tačiau tai jau ne mano reikalas ir ne mano problema. Tai, kad subūriau žmones, kurie manęs klausosi, kuriems galbūt malonu į mane pažiūrėti, greičiausiai yra normalaus nuoširdaus bendravimo su jais rezultatas. Būti ikona niekuomet nebuvo mano užduotis. Iki šiol į šią sąvoką žiūriu su humoru.

Ir paauglystėje tas jūsų moteriškumas, elegantiškos manieros spinduliuote spinduliavo? Esate kada nors „pankavusi“?

Nesu, tie dalykai apie kuriuos dabar kalbate, jie išties yra prigimtiniai. Niekada nesistengiau būti „kažkokia“ ar „nusižiūrėta nuo ko nors“, vaidinti, kuo aš nesu. Taigi, jei kas nors manyje mato moteriškumą ar kitus bruožus, jie –  atsinešti gimstant ir tikrai nesuvaidinti. Yra dalykų, kurių neišmoksi – balso tembras, laikysena, žvilgsnis. Jeigu tai būtų vaidyba, labai greitai pasimatytų.

Mano mama jau garbaus amžiaus, bet iki šiol labai moteriška, žavi ir kai kuriais atžvilgiais – labiau pasitempusi negu aš

Mano giminė gan siaura. Iš šeimos moterų galėčiau lygintis tik su savo mama. Taip, iš mamos aš pasėmiau labai daug. Mano mama jau garbaus amžiaus, bet iki šiol labai moteriška, žavi ir kai kuriais atžvilgiais – labiau pasitempusi negu aš.

Metams bėgant jūsų išvaizda tik kelia baltą pavydą... niekada neslėpėte, jog atliekate grožio procedūras, tačiau vien išoriniai veiksniai jaunatviškumo nelemia. Koks dabar jūsų vidinis amžius?

Manau, kad vidinis amžius niekada neina koja kojon su fiziniu amžiumi. Ir tai galioja absoliučiai kiekvienam žmogui, kuris pasižiūri į pasą ir suvokia, koks skaičius ten parašytas. Dauguma jaučiasi taip pat, kaip 18-iolikos ar 20-ies metų, būna,  kartais net pasijunta paaugliais ar vaikais. Neatitikimas tarp metų ir psichologinės būsenos yra ryškus ir nesvetimas ne tik man. Suvoki, kad laikas eina, metų daugėja, bet jautiesi taip pat, kaip prieš kelis dešimtmečius. Kartais dar geriau, nes nebedarai problemų iš to, iš ko nereikia jų daryti. Tiesiog bręsti, daraisi protingesnis, išmintingesnis ir tai yra tų bėgančių metų privalumas.

Kokių spalvų į jūsų gyvenimą atnešė anūkės Sofijos atsiradimas? Kuris – Arūnas, o gal jūs – esate tas „išsilydęs“ močiutė ar senelis?

Mes nė vienas dar nesame „išsilydę“. Šiuo klausimu esu santūri. Tikrai niekada nesakiau ir nežadėjau, kad „lydysiuosi“, nepiešiau močiutės paveikslo nei savo galvoje, nei kažkam kitam. Puikiai suprantu, kad tokie dalykai, kaip santykis su anūke, turi įvykti natūraliai. Niekada juk sau nesakai: „o dabar būsiu tokia, o štai dabar anokia“. Ne. Juolab, kad ir Sofiją kol kas rečiau matome. Sūnus su šeima mus lanko savaitgaliais, bet mažoji mergina kas dieną žygiuoja į darželį, yra užsiėmusi, turi savo reikalų.

Kiekvienas senelis, kuris jau turi anūkų, žino šitą iš tikrųjų sunkiai apibūdinamą jausmą

Žinoma, su Sofija man gera. Dabar vasara, kai atvyksta anūkė, kartu pasipliuškename baseine, pažaidžiame. Ilgų savaičių su seneliais Sofija dar neturėjo, bet manau, kad jos tikrai ateis, o tada ir mūsų santykis jau bus ryškesnis.

Arūnui žodis „išsilydyti“ – iš viso keistas ir jis nelabai to „išsilydimo“ supranta. Kiekvienas senelis, kuris jau turi anūkų, žino šitą iš tikrųjų sunkiai apibūdinamą jausmą. Na, bet jeigu kažkas nori tai vadinti „lydymusi“, tegul. Tokių chrestomatinių senelių iš filmų, kurie savo anūkams leidžia viską ir su kuriais tėvai paskui kariauja, kad šie per daug atlaidūs išdaigoms, ribos nepriėjome. Gal dar per anksti.

Pačio žodžio „močiutė“ nesibaidote? 

Tikrai niekada nepanikavau, kad mane kažkada vadins močiute. Na, Sofija į mane taip dar nesikreipia. Kol kas ji visus vadina vienu žodžiu: „baba“. Kaip aš sakiau, net jei Sofija mane sugalvotų šaukti „baba“ ar kuo jai tik susišvies, tikrai neprieštarausiu. Nesu iš tų močiučių, kurioms geriau, kad jas vadintų vardu.

Niekada neslėpiau savo amžiaus, todėl man visai ne sarmata, kad esu jau močiutė

Niekada neslėpiau savo amžiaus, todėl man visai ne sarmata, kad esu jau močiutė. Yra natūralūs gyvenimo procesai, kuriuos ne tik reikia priimti, bet ir džiaugtis, jog jų sulaukei. Nesuprantu tų, kurios gėdijasi parduotuvėje, kai anūkai garsiai pavadina močiute, nes neduok Dieve, dabar jau visi supras, kad esi močiutės amžiaus. Tokį elgesį laikau didžiuliu žmogaus nepasitikėjimu savimi.

Turite užsibrėžusi ribą savo su vaikais tarpusavio bendravime, kai kalba pasisuka apie anūkų auklėjimą? Būna, jog atsiradus mažyliui, šeimoje paaštrėja tėvų ir vaikų bendravimas. Vieni nori patarti, kiti – patarimų nenori...

Tikrai niekuomet nepatarinėsiu vaikams, kaip jie turi auklėti savo atžalas, bet... jeigu kūdikis bus patikėtas man, elgsiuosi su juo taip, kaip man atrodo geriau. Manau, kad tas, kuris augina vaiką, kuris būna su juo – turi savo taisykles. Taip ir turėtų viskas klostytis. Esame suaugę žmonės, jeigu nori – turi mokėti laviruoti. Esu ne kartą girdėjusi sakant jaunus tėvus: „nevešime pas senelius, nes jie per daug lepina“. Gerai, tada nevežkite, bet jei norisi atsipalaiduoti, kažkiek laiko skirti tik sau, o seneliams visgi sugalvojate patikėti savo vaiką – leiskite jiems juo rūpintis taip, kaip šiems atrodo geriausia.

Jūs su Arūnu Valinsku visuomet žavėjote išskirtiniu bendravimu, pagarba vienas kitam, niekuomet viešumoje nesielgėte „lipšniai“, šeimos barniai nepaliko uždarų jūsų namų durų. Prieš tuos keliasdešimt metų eidami į televiziją tarėtės, kokiomis temomis niekada nekalbėsite, kas neišsprūs iš jūsų lūpų?

Kaip ir daugelio dalykų, savo santykių niekuomet nevaidinome. Specialiai  demonstruojamas lipšnumas viešose vietose, man atrodo, keistokas. Užsidarius namų durims, su Arūnu netampame kitokie. Mūsų gyvenime yra visko – ir švelnesnių akimirkų, ir barnių, ir noro su savimi pabūti.

Užsidarius namų durims, su Arūnu netampame kitokie

Sugebėjimas elgtis, kalbėti natūraliai, nekalbėti to, ko nėra, nesigirti mūsų santykiais, nepaišyti vaizdelių, kurie yra nerealūs – viskas yra tikra ir atsiremia į mūsų bendrą požiūrį į gyvenimą.

Kartais juk dailūs, kuriami paveikslėliai subliūkšta bei akivaizdžiai pasimato, kur buvo melas, o kur ne. Elgtis natūraliai – mūsų privalumas. Mokame vienas kitą patraukti per dantį, pasišaipyti vienas iš kito, lygiai taip pat, kaip kartais mokame būti švelnūs.

Tartis dėl kažko mums irgi nereikia, nes esame brandūs, ir, labai tikiuosi, išmintingi žmonės. Kas viešose vietose turi būti kalbama, o kas nutylima – puikiai žinome ir be atskiro, tam dedikuoto pokalbio. Žinau, kad ir kas benutiktų mūsų gyvenime – niekada vienas ant kito nepilsime purvo.

Šito vienas kitam aiškinti niekuomet nereikėjo. Tą žinome nuo pačios pažinties pradžios. Visi sutuoktiniai turėtų suprasti, kad ištikus kažkokiai krizei, o ypatingai viešai, nereikia savo žmogaus plakti rykštelėmis ir jo žeminti. Baisiau, man atrodo, nieko būti negali.

Per ilgus bendro gyvenimo metus jūsų požiūris į šeimą, vedybinį gyvenimą keitėsi?

Kai aš tekėjau, jokio požiūrio į santuoką neturėjau. Juk ateina metas burtis į porą, auginti vaikus, tačiau nesėdi ir nefilosofuoji, kokia ta santuoka turėtų būti. Žinoma, iš pradžių visi galvojame, kad gyvensime be pykčių, santarvėje. Taip, mes to norime, to tikimės, tačiau gyvenimas parodo, kad kartais sunku su pačiu savimi sutarti, o čia dvi skirtingos asmenybės susiburia į šeimą. Norint kažką kurti, reikia leistis į kompromisus, kartais vienas kitam nuolaidžiauti.

Jeigu žmogus karštakošis degtukas – yra vienaip, kiek sudėtingiau. Kita vertus, net tokio charakterio žmonės išmoksta laviruoti. Pavyzdžiui, mūsų poroje Arūnas yra degtukas, bet bėgant metams jis mokosi savo ugnį prislopinti, daugiau klausyti, nei kalbėti, viską apgalvoti prieš kažką padarant. Esu įsitikinusi, jog jei neužsidarai savo egoizmo burbulėlyje, santykiuose ir santuokoje – viskas įmanoma.

Jei žmogus turi kokią fobiją, jis yra galus pamažu atjungti savo smegenis ir apie ją negalvoti

Tikriausiai per tuos metus teko ne vieną frontą atlaikyti. Viešus santykius dažnai gaubia apkalbų voratinkliai...

Išmokau negirdėti ir nekreipti dėmesio. Kaip sakoma, jei žmogus turi kokią fobiją, jis yra galus pamažu atjungti savo smegenis ir apie ją negalvoti. Pavyzdžiui, jei bijai gyvačių, gali nematyti net jei ji rangysis po kojomis. Taip pat ir su visais absurdais – apkalbomis, išgalvotomis istorijomis. Man paprasčiausiai neįdomu. Žinau, kad yra pavydžių, piktų žmonių, kurie kalba nesąmones. Meilužiai, kelios Valinsko santuokos, nesantuokiniai vaikai – įvairiausių iš piršto laužtų melų buvę daug, bet tai toks niekingas ir nereikšmingas dalykas, kad aš dabar kartais iš to net pasijuokiu.

Madinga turėti planuojamų įgyvendinti tikslų sąrašą, sau kažką pasižadėti ateinančių metų proga. Pažadus sau dažnai dalijate?

Ne, aš esu spontaniškas žmogus. Mano numatyti planai dažniausiai ir kitais metais lieka neįgyvendinti, nesvarbu, ar tu sau ką nors pažadi Naujųjų išvakarėse, ar minėdamas gimtadienį. Nesu toks valingas žmogus, kuris staiga įvykdytų per ateinančius metus visus savo numatytus tikslus. Neturiu tiek užsispyrimo, labai švelniai žiūriu į sau duodamus pažadus. Kaip lemta, kiek norėsi – tiek ir įvyks, visai nepriklausomai, ką sau tam tikrą dieną kokiame sąsiuvinyje užsirašysi ar pasižadėsi.

Kokias asociacijas jums kelia gimimo diena?

Jei drauge suburi artimus žmones, draugus, gimtadienis asocijuojasi ir su švente, ir su buities rūpesčiais. Labai įvairiai miniu šią dieną – kartais garsiai, kartais visiškai tyliai, kartais būnu viena, jei noriu to tą akimirką. Priklauso nuo nuotaikos. Visiškai nereiškia, kad jeigu mano gimtadienis, bus didžiulė šventė su fejerverkais, plačiai nuskambės jos aidai. Pompastikos ir demonstracijų aš nemėgstu. Yra per gyvenimą keli jubiliejai, tačiau kasmet rengti kažkokią puotą  – ne man.

Šiųmečiai gimtadienio planai neturi nieko bendra su didžiuliu šventimu. Paminėsiu dieną su šeima – vaikais, anūke, vyru. Sutiksime ne namuose, keliausime aplink Lietuvą.

Pastarieji keleri metai buvo nelengvi daugumai scenos žmonių. Pamažu gyvenimas grįžta į senas vėžes. Kaip jaučiatės, kai jau netrukus vėl išvysite savo gerbėjus?

Koncertų dar neturėjau, bet jie šią vasarą vyks. Liepos 20 d. pasirodysiu Pažaislio liepų alėjoje, o rugpjūčio 8 d. VU Botanikos sode. Neslėpsiu, kad po tokio laiko tai – šioks toks išbandymas ir net staigmena pačiai sau. Kol neužlipsiu ant scenos, tol nežinau, kaip jausiuosi. Man sugrįžimas po beveik dvejų metų yra tarsi pasitikrinimas, ar dar esi įdomus klausytojams. Pamažu visi pamatysime, kaip žmonės sugrįš į šį renginių ir koncertų ritmą, ar nepasikeitė jų įpročiai, laisvalaikio leidimo būdai. Manau, kad gali nutikti visko, tad, aš, kaip ir mano kolegos, labai tikiuosi, kad mano gerbėjai visiškai manęs nepamiršo ir bent šiek tiek pasiilgo.

Ko sau gimtadienio proga linkite?

Ramybės, geros nuotaikos, sveikatos sau ir savo artimiausiems žmonėms. Visi kiti maži dalykai tarsi nubyra ir lieka trečiame plane. Geriausia, ką sau gali duoti žmonės, tai – saugoti jiems brangius santykius, bendravimą ir džiaugtis, kol šalia turi artimus bei draugus. Kuo man daugiau metų, tuo geriau suprantu, kad tai yra svarbiausi ir vertingiausi dalykai.