60-ąjį jubiliejų švenčiantis Virgis Stakėnas: „Alpstu nuo visko, kas susiję su akustinės gitaros simboliu“

Kaip ketinate pažymėti savo jubiliejų?

Esu iš tų žmonių, kurie nesureikšmina datų. Nemanau, kad po to bus kažkokia pompa ar kažkas įvyks. Šventė įvyks namų kieme. Bus draugų ir kaimynų piknikas. Tai – šokia tokia tradicija, kuomet  visi kartą metuose susirenkame. Turėjau penkis pakvietimus koncertuoti, bet visus atšaukiau, kad galėčiau pabūti su savo artimaisiais.

Džiaugiuosi, kad į šį gimtadienį atvyko mano sesuo (Virgio sesuo – biochemikė, vadovaujanti laboratorijai Bostone, – red.past.) ir dar kelias dienas paviešės Lietuvoje. Ji man atvežė lauktuvių nuo mano dukters Agnės, jos vaikų ir sūnėno. Jaunimas žino, kad dėdė ir tėtė Virgis alpsta nuo visko, kas susiję su akustinės gitaros simboliu (juokiasi). Gavau torto ir sausainių kepimo formas, balionų, pižamines kelnes, formeles ledukams šaldyti – viskas gitaros formos.

Dukra dar įdėjo sapnų gaudyklę, laikrodį ant mikrofono stovo, o anūkai perdavė savo piešinių. Pirmąją tokią dovaną, kuri buvo papuošta gitaros formos ornamentais, gavau prieš aštuonerius metus. Tai buvo kojinės su gitaros simboliais, jas užsidedu tik per koncertus. Vis dar turiu (juokėsi). Jei žiūrovų akys nukrypsta žemiau, jos gali pamatyti Virgio kojines, išmargintas gitaros formomis. Visi žino, kad man patinka viskas, kas yra susiję su akustine muzika ir gitara.

Rodos, kad Jūs visai nepavaldus laikui ir kasmet einate vis jaunyn. Kokia Jūsų paslaptis?

Turiu kelias paslaptis: vienos neišduosiu, o kita – muzika. Esu paskendęs muzikoje ir ačiū, Dievui, kad aplinkui sudarytos tam sąlygos: padedant mano draugais ir šeima, baigiant visais žmonėmis, kurie klausosi mano muzikos. Muzika – geriausias jaunystės eleksyras.

Kai buvau 25-erių man atrodė, kad 40-metis jau yra solidaus amžiaus, o 50-metis jau yra  tikras senis. Man labai patiko rusiško filmo „12 kėdžių“, kur kalbama apie metus, epizodas. Kysos klausiama, kiek jam metų, o jis atsako, kad mokslas, kuriam jis atstovauja, metai nėra svarbūs.

Aš galiu taip pat pasakyti, kad muzikos stiliui, kuriam aš atstovauju, nėra svarbus amžius.  Priešingai – mano atliekamos kantri muzikos ir dainuojamosios poezijos stiliai su metais bręsta kaip geras vynas.

Esate „Visagino country“ festivalio krikštatėvis. Šiais metais sutapo du jubiliejai – Jūsų 60-asis ir 20-asis festivalio. Gal planuojate šventišką ir ypatingesnis pasirodymą nei paprastai?

Didžiausiame Baltijos šalyse kantri muzikos festivalyje „Visagino country“ groju nuo pat pirmų jo dienų. Šiais metais tai bus jubiliejinis, 20-asis festivalis. Galiu pasakyti, kaip nėra vienodo pasirodymo, taip nėra ir vienodo festivalio. Kiekvienas pasirodymas yra unikalus ir nepaprastas, net jei tu scenoje kartoji programą. Skiriasi nuotaika, oras, publika, nusiteikimas, draivas, kai tu pradedi dainuoti, užsikabinti ir nenori pabaigti dainuoti. Scenoje privalai sudeginti nervines skaidulas ir gauti streso hormono – adrenalino, kuris yra niekaip nepasveriamas. Apie jo poveikį ir priklausomybę gali papasakoti tik toks žmogus, kuris yra stovėjęs scenoje. Man kito muzikanto žodis yra labai svarbus.

Žvelgiant į praeitį, ar galėtumėte išskirti ryškiausius karjeros ir asmeninio gyvenimo momentus?

Labai sunkus klausimas (juokiasi). Jeigu aš būčiau žmogus, kuris rašo memuarus, o juos rašo tie, kurie paprastai gyvenime yra pasiekę beveik viską, tai beliktų tik prisiminti. Bet aš dar nesu visko pasiekęs, todėl memuarų nerašau ir įvardyti negalėčiau.

O kokie gyvenimo siekiai ir tikslai dar laukia Jūsų?

Aš dar negrojau Nešvilyje (JAV), didžiausiame pasaulyje kantri muzikos festivalyje „CMA Music Festival“. Kažkada turėjau svajonę išgerti alaus su Bobu Dylanu, bet nepasisekė. Nors jis ir buvo Lietuvoje, bet neleido pabendrauti apsauginiai. Turėjau svajonę pagroti šalia sėdint aktoriui Vladimirui Vysockiui, bet deja... B.Dylanas ir V.Vysockis – mano gyvenimo guru, mano didieji mokytojai. Šiaip mokiausi iš daugelio muzikantų ir vis dar tebesimokau.

Dabartinė svajonė, kad viskas būtų gerai mano artimiesiems. Mano tėvai solidaus amžiaus ir aš labai noriu, kad jie kuo ilgiau būtų su mumis. Noriu, kad sektųsi mano dukrai Agnei, kuri gyvena už Atlanto ir turi tris gražius vaikus. Aš noriu, kad viskas būtų gerai mano žmogui, kuris yra šalia manęs. Labai sunku įvardyti Ramutės (žmona Ramutė Stakėnienė – dailininkė dizainerė, red. past.) statusą, nes ji yra mano saugotoja, gerbėja, kritikė, žmogus, kuris sudaro sąlygas man gyventi muzika.

Pavyzdžiui, ryte aš brazdinu gitara, o ji nuvažiavo į vandentiekio kompaniją sudaryti sutarties, kad mums būtų tiekiamas vanduo iš miesto tinklų. Tai ūkiniai klausimai, kuriuos tvarkyti menininkui labai dažnai blogai sekasi. Ramutė irgi yra menininkė, tačiau ji mūsų šeimoje yra ta, kuri aukojasi. Aš tikiuosi, kad kai pasibaigs mano vasara, aš turėsiu keletą laisvų dienų nupjauti žolę, padaryti tai, ką esu pasižadėjęs. Man reikėtų kokius pusę metų vien dirbti, kad tuos pažadus išpildyčiau (juokiasi).

Jei sutiktumėte save jauną, dar tik žengiantį į gyvenimą, ką patartumėte jaunam Virgiui?

Kartais būna, kad važiuojant naktį po koncerto, kad neimtų miegas, aš pats iš savęs imu interviu. Sakoma, kad jei jau su savimi kalbiesi, tai jau blogai, bet aš kalbėdamas užduodu sau suktus ir sunkius klausimus ir dar stengiuosi gudriau į juos atsakyti. Ir vienas iš klausimų, kurį buvau sau uždavęs prieš keletą savaičių, Virgi, o ką tu pakeistumei, jei būtų galima atsukti laiką atgal.

Aš pasakiau sau, kad ko gero, nieko. Nes viską, ką aš patyriau, yra mano gyvenimo pamokos. Mano laimės, pralaimėjimai, sėkmės ir nesėkmės, džiaugsmas ir liūdesys – viskas yra tai, iš ko susideda gyvenimas. Jei tu nori kažką keisti, vadinasi kažką blogai gyvenime darei. Yra kaip yra. Mano žodžiai yra mano turtas. Dabar jau pradedu kalbėti kaip senas žmogus, bet toks tikrai nesu (juokiasi). Aš dar randu kalbą su 20-mečiais, dar pastebiu gražias moteris, dar jaučiu, kas yra gardus vyras, kas yra gyvenimo pilnatvė, aš vis dar tuo mėgaujuosi ir tikiuosi, kad dar kurį laiką mėgausiuos.