62-ąjį gimtadienį švenčiantis Algirdas Kaušpėdas svajoja įkurti „antišką“ viešbutį

Prieš dvejus metus jo asmeninė šventė tapo dovana visiems grupės gerbėjams – tuomet  A.Kaušpėdas išleido „Antišką“ knygą, modernioje Vilniaus universiteto bibliotekoje surengė „antiškų“ scenos kostiumų parodą ir su keliais šimtais kviestinių svečių iškilmingai paminėjo gražų jubiliejų.

TAIP PAT SKAITYKITE: „Anties“ koncerte Vilniuje – zombiška fiesta su būriu žinomų atlikėjų

Vėliau netruko išleisti naują muzikinį albumą „Baisiai džiugu“, o pernai metus vainikavo „Anties“ 30-mečio koncertais. Todėl šiemet, kaip pats sako, jau norisi kiek atsikvėpti. „Gimtadieniai man nėra labai didelė šventė. Nors tas mano šventimas labiau panašus į dovaną kitiems ar tam tikrą prezentaciją, kuria norisi parodyti, kas nutiko per tą dekadą. Šiemet nėra jokios ypatingos progos ir ramu. Nebent pats save kuo nors nustebinsiu (juokiasi)“, – Žmonės.lt sako A.Kaušpėdas.

Gimtadienio proga jis ketina praleisti ramiai su šeima, pasveikinti ir jį į pasaulį paleidusią mamą.

Tačiau ramiai anaiptol nereiškia banaliai. „Prie mūsų namų yra golfo aikštynas. Visuomet matau, kaip žaidžia kiti, o pats niekada nebandžiau. Metas pamėginti pagalvojau. Todėl šįvakar su žmona žaisime golfą. O gal netikėtai atrasiu save ir galvosiu ką aš visus tuos metus veikiau?“, – juokiasi A.Kaušpėdas.

Jei prisimintumėte ankstesnius jubiliejus – kaip juos paminėjote?

Pirmas mano grandiozinis gimtadienis buvo tuomet, kai man sukako 20 metų. Buvau studentas, vasarą keliese keliavome po Sibirą, Sajanus. Ir gimtadienio išvakarėse sutikome mešką. Baisiai išsigandome, išsigando ir ji. Tačiau atminty liko labai didelis įspūdis. Tik pagalvokit, sutikti gimtadienį su meška! Toks labai geras taigos sveikinimas sakyčiau.

30-mečio nešvenčiau, kaip tik buvo miręs senelis. Paskui 40–tąjį su draugais Kaune gražiai paminėjom. 50-ties jau buvau pasistatęs namą Vilniuje, tai visiems buvo didelė naujiena, visi norėjo pažiūrėti, kaip įsikūrėm, smagi šventė buvo. O 60-metis... jau žinot. Taip ir prabėga tas gyvenimas.

Prieš porą metų švęsdamas 60-metį sakėte, kad jaučiatės taip, tarsi tai būtų kažkuris tarp jūsų 35-ojo ir 42-ojo gimtadienių. Tas jausmas išliko iki šiol?

Kad aš nežinau, kas yra ta metų pajauta. Žinau tik viena – man sunku patikėti, kad po 18 metų man bus 80, – šis skaičius man lyg riba. Tai tarsi laikas, kai žmonės nustoja dirbti įvairius darbus, pradeda daugiau sėdėti terasoje ir dažniau gerti arbatą, o gal ir pieną.

Sunku suvokti, kad taip bus gana greitai. Ir nesvarbu, kad esu suaugęs vyras. Manyje gyvena kažkas, kas ragina – o! – būk dar jaunas, energingas, amžinas jaunuolis. Kartais, kai kyla kokių netikėtų sumanymų, mano žmona Vilija sako: „Nu, pagalvok, kiek tau metų!” Nežinau ir pats kiek tų metų. Bet, taip, galima sakyti, kad esu labai vėlyvo brendimo, čia tai tiesa (juokiasi).

Yra žmonių, kurie dangsto savo amžių, tarsi bėga nuo jo. Kiti, priešingai, didžiuojasi. Nejaugi tas skaičius toks svarbus?

Labai nesureikšminu, bet pastebiu, kad su metais reikia vis daugiau investuoti į sveikatą. Reikia stipresnės psichologinės higienos, filosofinio santūrumo, apskritai, labiau saugoti save.

Kai matau savo Alzheimeriu sergančią mamą, senatvė ima bauginti. Suvokiu, kad ir pats kada nors toks būsiu. Tai labai keistai nuteikia, tačiau mama savo buvimu šalia mane savotiškai auklėja. Ji lyg sako man, na, sūnau, dirbk, kol gali, daryk, kurk kažką, nes paskui teks laukti saulėlydžio. Kol jo dar nėra, tai ir norisi iš tikrųjų kažką veikti, sąmoningai gyventi ir džiaugtis šia gyvenimo dovana.

Jūsų veiklumas žavi. Be profesinės veiklos ir koncertų su „Antimi“ imatės ir kitų įdomių projektų. Vos prieš porą savaičių grįžote iš ekspedicijos „Misija Sibiras“, o dabar planuojate kelionę aplink pasaulį. Ką duoda tokios patirtys?

Žygis į Sibirą nebuvo lengvas, reikėjo nemažai fizinių jėgų. Kartais su visomis kuprinėmis ir po 27 kilometrus per dieną nueidavom, o dar karšta, tvanku. Ir nors pradžioje galvojau, kad ten mūsų niekas nelaukia, kad tik ir galvoja, jog greičiau išvažiuotume, nuomonę teko pakeisti, nebuvo jokio negatyvaus konteksto. Tie sibiriokai naujų politinių aktualijų nepaiso, jie gyvena savo gyvenimą ir lietuvius labai gerbia.

Grįžau pakelta galva ir gerokai padidinęs savo lietuvišką savivertę. Šiandien dar kartą iš naujo suprantu, kad lietuviai yra kieti: jie išgyveno, Sibirą atlaikė, daug padarė.

O kitais metais, taip, planuoju naują iššūkį. Kartu su Gintautu Babravičiumi dalyvausime projekte „LT 100” ir leisimės į kelionę aplink pasaulį. Artėjant Lietuvos Respublikos šimtmečiui per trejus metus ketiname aplankyti 100 pasaulio šalių. Labai laukiu šio gyvenimo nuotykio.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gintautas Babravičius: „Nešime žinią apie šimtametę nepriklausomą Lietuvą per visą pasaulį“

Kažkaip specialiai tam jau ruošiatės? Papasakokite plačiau.

Yra to pasiruošimo, bet tuo pačiu juk nieko čia neprisiruoši. Dabar gana intensyviai pradėjau gerinti savo anglų kalbos žinias. Juk reikės kalbinti daug skirtingų žmonių. Ir nesvarbu, kad galiu susikalbėti, anglų kalba, kuria šneka britas, amerikietis ar indas labai skiriasi.

Tai bus labai įdomi kelionė. Ketinu dalintis įspūdžiais, gal sukursiu kokį blogą, aprašysiu nuotykius. Tačiau kam bus įdomu skaityti kaip vadovėlyje, kad, štai, čia Tokijas, o čia koks nors slėnis. Svarbu rasti savitų įžvalgų, palyginimų, kurti gyvą pasakojimą.

Mane domina tai, kaip Lietuva atsispinti skirtinguose kraštuose, kokie lietuviai ten gyveno, kokie jų likimai. Daug išsistudijuoti reikia, skaityti. Dabar mano rankose nuostabi Egidijaus Aleksandravičiaus knyga „Karklo diegas“.

Ar jūsų gyvenime liko dar kas nors neįgyvendinta? Namas pastatytas, karjera padaryta, knyga parašyta. Pasaulį ir tą ketinate išmaišyti. Ką dar spirgate nuveikti?

Turiu keletą svajonių. Savo tėvonijoje Anykščių rajone labai noriu atidaryti tokį Art Antis Hotel. Tai būtų gyva, funkcionuojanti vieta. Lyg viešbutis, lyg grupės muziejus, lyg kultūrinė erdvė. Čia būtų galima įrašyti muziką, rengti konferencijas – visi būtų laukiami. Turiu išsaugojęs labai daug su „Antimi“ susijusios atributikos: įvairių plakatų, kostiumų, visko. Norisi šiai istorijai suteikti savitą formą toliau gyvuoti.

Kol kas tai tik norai, kaip ten bus – nežinau, tikiuosi, pavyks juos įgyvendinti. Bet gal jau kai grįšiu iš tos didžiosios kelionės, tada.

Gal nuskambės banaliai, tačiau iš kur semiatės to įkvėpimo, energijos, entuziazmo visur sudalyvauti, visur suspėti, tiek daug pamatyti?

Būna, kad ir pritrūksta to entuziazmo, tačiau vis kas kur pakviečia, pasiūlo ką nors įdomaus nuveikti. Stengiuosi nesakyti „ne“, o imti tai, ką gyvenimas duoda. Man patinka bendrauti, bendradarbiauti, kažkaip norisi su visais sugyventi, išlaikyti pozityvų santykį su Lietuva, žmonėmis. Tas pozityvumas turbūt ir duoda tos energijos.

Mano gyvenime galėjo daug ko nebūti. „Anties“ seniai jau galėjo nebebūti. Bet yra ir mes aktyvūs, grojam, koncertuojam. Kai tiki, kad viskas yra ir bus gerai, viskas ir būna gerai. Aš tikiu.