Sausio 27-ąją aktorė Larisa Kalpokaitė mini 63-ąjį gimtadienį. Nors optimizmu trykštanti moteris gimimo dienas dažniausiai sutikdavo griausmingai, draugų būryje, šiemet viskas – kitaip. Šventinę dieną aktorė leis dviese su 38-erius metus ją gėlėmis stebinančiu vyru Jonu Braškiu.
„Man užtenka, kad šalia yra žmogus, su juo ramu. Tai man simbolizuoja meilę. Žinoma, kad sugebėtum tai įvertinti, reikia nueiti nemažą kelią. Aš džiaugiuosi, jog gyvenimas man davė galimybę tai pajusti ir suprasti“, – portalui Žmonės.lt kalbėjo Larisa Kalpokaitė.
Atvirai apie pastaruosius metus sutikusi papasakoti aktorė neslepė – teatrams užvėrus duris, ji pagaliau sugebėjo atrasti kitų malonumų. Moteris juokėsi iki tol net nesusimąsčiusi, kokia pilnatvė užplūsta būnant gamtoje ir kiek nedaug žmogui reikia, kad pasijustų laimingu.
Larisa, kokie jums buvo šie metai?
Ramesni. Šis periodas yra savotiškas sąstingis, nes nėra spektaklių. Žinoma, taip, kad aš būčiau visai sustingusi ir nieko nedaryčiau, tai tikrai nėra. Vis sudalyvauju kokiuose nors projektuose, o šiuo metu važinėju tarp kaimo sodybos ir miesto.
Iš tiesų, šie metai sustabdė mane nuo bėgimo, lėkimo, aš pajutau, kad tyla yra nuostabi, o ypač gamtoje – saulė šviečia, sniegas blizga ir tyla visame tame tiesiog skamba. Tu jos negirdi mieste. Tyla, mėlynas dangus, sniegas, medžiai – tai yra taip brangu ir nepakartojama, kad sunku pasakyti. Dėl tokių dalykų verta gyventi.
Atrodo, kad tas sąstingio laikotarpis jums tapo puikiu metu apmąstymams. Ar karantinas pažėrė dar kokių nors atradimų?
Mane vyras jau seniai įkalbinėjo pradėti skaityti eiles, bet iki šiol atrodė, kad tam tiesiog nėra laiko. Dabar atėjo toks susikaupimo ir su savimi pasibuvimo laikas, pribrendau skaityti poeziją. Juokauju, kad poezijai turėjau subręsti, tai tie 63-ieji metai buvo tam palanki proga.
Aišku, man svarbu neatsilikti nuo dabartinės kartos, tad karantino metu atradau technologijas. Galiu sakyti, kad kol visi kalba, jog yra atskirti nuo pasaulio, aš jaučiuosi į jį gal net labiau pasinėrusi. O dėl tos fizinės atskirties nuo žmonių, atsirado didžiulis noras sakyti gražius žodžius, rašyti malonius atsiliepimus apie kūrybą.
Pavyzdžiui, visai neseniai žiūrėjau Džordanos Butkutės naujo albumo koncertą. Labai apsidžiaugiau, kad yra toks žmogus, toks atlikėjas mūsų padangėje, nes paskutiniu metu tai, ką aš matau per visus konkursus, buvo liūdnas vaizdas – ir asmenybių, ir vidinio talento prasme. Nesusilaikiau ir parašiau jai, kad man labai patiko. Žvelgiant šių dienų akimis, galiu sakyti, kad tie metai man tikrai leido daug ką suprasti, tad dingo drovumas – iki tol galvojau, kad jeigu aš jaučiu gerą emociją, tai ir kitas žmogus ją jaučia, o dabar noriu pasakyti, pagirti. Aš tuo atradimu labai džiaugiuosi.
Šiuo metu viešoje erdvėje daug negatyvo. Ar nebūna sunku išlikti optimistiška ir pozityvia, surasti tą gerą žodį?
Priešingai, kai yra toks pavojus aplink, man norisi priartėti prie žmogaus, prie jo pačių gražiausių savybių, pasibelsti į jas. Žinoma, aš jaučiu ir neigiamas emocijas, bet stengiuosi tai atmesti, nes tikiu, kad nuo jų reikia išsivalyti. Pavyzdžiui, net žvelgdama į tragiškus įvykius, kurie vyksta Baltarusijoje ar Rusijoje ir kurie atrodo labai neigiami, žiaurūs, stengiuosi matyti ir džiaugsmą. Man džiugu, kad žmonės pagaliau sukilo, rado drąsos, atsibudo. Norisi juos palaikyti.
Aš ne iš tų žmonių, kurie nemėgsta gimtadienių. Tikrai negalvoju, kad ateina dar vieni metai, kad jau artėja pabaiga, kad ateina senatvė.
Esate labai optimistiška. Tai jūsų prigimtis ar išmoktos gyvenimo pamokos?
Tikriausiai tai įgimta, bet ir patirtis daro savo. Prisipažįstu, buvo gyvenime periodų, kai aš buvau sudirgusi, susinervinusi, kažkuo nepatenkinta, vis su kažkuo kovojau, bet metams bėgant apsiraminau ir supratau, kad nereikia čia su niekuo kovoti. Kovoti tarpusavyje pamačius blogas vienas kito savybes yra tuščias dalykas. Tai gimdo neapykantą ir pyktį.
Šių dienų situacija privertė dar kartą susimąstyti apie tai, kas man svarbu. Dabar aš džiaugiuosi kiekvienu geru žodžiu, kiekviena gera emocija, nes aplink tvyro per daug mirčių, jų yra ir pažįstamų tarpe. Visa tai mane sustabdė ir tik dar labiau atvėrė akis į pasaulio bei žmonių vidinį grožį.
Pastaruoju metu teko praleisti daug daugiau laiko namuose. Kaip jums sekėsi išbūti šį laiką? Ar nebuvo sunku tiek laiko praleisti dviese su vyru?
Labai keistas dalykas išryškėjo dar pavasarį. Kai aplink pradėjo kilti visuomeninė panika, nežinomybė, mes tris savaites be perstojo praleidę kartu, be jokių gastrolių, be išėjimų, suradome tik dar stipresnę buvimo kartu natą, tik dar labiau susigrojome.
Žinoma, buvo vienas kitas konfliktukas, bet sustojome ir pagalvojome, kad dabar esame čia uždaryti dviese, jeigu dar ir pradėsime pyktis, tai bus neįmanoma, reikės tik išsilakstyti į skirtingas puses. Po to pokalbio, po to suvokimo viskas kažkaip aprimo.
Manęs klausia, kokia ilgos santuokos paslaptis, bet jokių paslapčių čia nėra. Geriausia, kai nenori su niekuo kovoti, tai ir gyvenasi sau ramiai.
Ar tiesa, kad aktoriams išbūti buityje nėra lengva?
Tikrai nelengva, ji nėra artimas dalykas, bet po kurio laiko mes pabėgome į kaimą. Kaimas yra didelė laimė – ten ir erdvė, ir gamta, ir grynas oras. Nereikia nešioti jokių kaukių. Ten praktiškai būname tik dviese, na, dar kartais pasisvečiuoti atslenka šuo. Iš tiesų, kaip tik artėjant gimtadieniui pamąsčiau, kad kaime, kaip niekur kitur, pajunti gyvenimo ratą. Jis pastoviai sukasi nuo ryto iki vakaro, o tame rate išlieka ramybė.
Nors su sutuoktiniu esate jau 38-erius metus, esate minėjusi, kad jūsų namuose nevysta gėlės. Jei ne gerbėjai, tai vyras palepina. Kaip jums pavyksta išlaikyti tokius tvirtus santykius?
Kartais manęs klausia, kokia mūsų ilgos santuokos paslaptis, bet jokių paslapčių čia nėra. Geriausia, kai nenori su niekuo kovoti, tai ir gyvenasi sau ramiai. Tiesa, vyras mane mėgsta lepinti dėmesiu, be progų dovanoja gėles. Keletą dienų iki gimtadienio jis man jų padovanojo, tačiau aš trumpam turėjau išvykti iš kaimo sodybos, tai jos ten pasiliko (šypsosi).
O ar per gimtadienius sulaukiate staigmenų?
Man tos staigmenos, nors ir labai malonios, bet kai nieko negalima, tai nėra labai svarbios. Svarbiausia, kad namuose būtų ramybė, nes tuomet jaučiasi meilė. Man užtenka, kad šalia yra žmogus – simbolizuoja meilę. Žinoma, kad sugebėtum tai įvertinti, reikia nueiti nemažą kelią. Aš džiaugiuosi, kad gyvenimas man davė galimybę tai pajusti ir suprasti.
Šiandien pasitinkate savo gimtadienį. Dažna moteris šios dienos laukia su nerimu. Kokias emocijas jums ji teikia?
Aš ne iš tų žmonių, kurie nemėgsta gimtadienių. Man jie patinka. Tiesa, aš jų nesureikšminu ir tikrai negalvoju, kad ateina dar vieni metai, kad jau artėja pabaiga, kad ateina senatvė. Ne, viskas ateina savo laiku ir aš to visai nebijau. Gimtadienis man yra džiugi proga, suteikianti galimybę bendrauti. Aš esu labai bendraujantis žmogus ir man patinka bendrauti su man mielais žmonėmis.
Pavyzdžiui, kai man buvo 60 metų, aš susikviečiau tiek žmonių, kad net išsigandau, kai pamačiau tokį būrį. Matyt, mano profesija duoda tokią galimybę šalia savęs turėti gausų būrį draugų, širdžiai mielų žmonių, kurių negali sutikti kasdien. Man gimtadienis ir yra galimybė pasimatyti ir pabūti su jais.
Tiesa, šį gimtadienį būsime dviese, bet ir tai nieko baisaus. Aš tikiuosi, kad mane pasveikins per internetą ir jeigu manęs nepamirš aplinkiniai – man to užtenka.
Apie ką svajojate per šį gimtadienį?
Ne tiek kiek svajoju, bet kiek pasiilgau daug dalykų. Labiausiai pasiilgau aktorių juokelių. Aš labai mėgstu, kai aktoriai prieš spektaklį juokauja, vienas kitą traukia per dantį, kai ateina į grimo kambarį.
Aš pasiilgau mergaičių susirinkimų, kai diskutuodavome, kas ką valgo ir kas ko nevalgo, kas kokį kremą naudoja, kokį aliejuką. Iš pradžių man ta mergaitiška buitis kėlė juoką, nes aš esu vyriausia. Aš tylėjau kokį mėnesį, bet paskui pati prisijungiau ir negalėjau sustoti (juokiasi). Žinoma, labai pasiilgstu žiūrovų ir gražių akių, besišypsančių veidų, pasiilgstu tylos ir po jos sekančio juoko. Apie tai dabar pasvajoju.
