68-ąjį gimtadienį mininti Kristina Kazlauskaitė svajoja pagaliau pamatyti laimingų žmonių akis

„Koks čia gimtadienis, viskas sustoję, tai ir nuotaikos tokios. Atėjo toks metas, kai su kiekviena gimimo diena supranti, kad laiko liko vis mažiau. Tokius apmąstymus ši diena ir kelia“, – portalui Žmonės.lt atviravo K.Kazlauskaitė.

Iš teatro, kino ir televizijos ekranų žiūrovams puikiai žinoma aktorė pasakojo, kad karantinas, kaip ir visiems, smarkiai pakeitė jos kasdienybę.

„Gyvenu kaip visi. Atrodo, niekas nevyksta. Ir tas nerimas, kad viskas sustojo. Toks tas karantinas... tik vaikštai nuo palangės prie palangės, skaitai ir lauki, kol jis baigsis“, – teigė K.Kazlauskaitė.

Ji užsiminė, kad pasitikdama gimtadienį svajoja tik apie vieną dalyką – nori, kad visų gyvenimas kuo greičiau sugrįžtų į senas vėžes.

„Pasiilgau renginių, pasiilgau žmonių, man jų labai trūksta. Šio gimtadienio proga galiu tik pasvajoti, kad greitai pasibaigs šis karantinas ir galėsiu pamatyti žmones. Šiemet svajoju tik apie viena – pamatyti laimingų žmonių akis. Tokia dabar svajonė“, – sakė K.Kazlauskaitė.

Pokalbio pabaigoje aktorė šypteli, kad jai visuomet buvo sudėtinga kalbėti apie save, o ypač dabar, kai iš jos kasdienybės dingo veiklos, kurios tiek metų buvo svarbios. 

„Visada sakiau, kad geriau tegu apie mane šneka darbai ir kiti žmonės, nei aš pati“, – nusjuokė Kristina.

Iš tiesų, apie K.Kazlauskaitę ne vienerius metus šneka ne tik žmonės, bet ir darbai. Įsimintinų vaidmenų sukūrusi aktorė save išbandė ir režisierės amplua – praėjusiais metais pristatė spektaklį „Principas“. Tąkart K.Kazlauskaitė pasakojo niekada nesudvejojusi dėl savo karjeros pasirinkimo – visuomet klausė savo širdies.

„Nuo darželio staipiausi, mokykloje irgi. Geriau mokytis reikėjo, kad tapčiau gydytoja ar mokytoja. Esu tas, kas esu, viskas vyksta, kaip turi vykti. Iš teatro išėjau laiku, supratusi, kad savęs neapgausiu. Kolegos man sakė: grįši, keliais paršliauši, tu scenai esi sutverta, o aš kad nors kartelį būčiau pasigailėjusi. Nebegalėjau daugiau, nebenorėjau. O vaidinti, kai nesinori... Kitas gal dėl to vaidmens pasirengęs numirti! Tai, kam jis man, tas vaidmuo? Kodėl turėčiau kito vietą užimti?

Viskas paprasta – nemulkink savęs, neapgaudinėk. Kiek kartų kvietė į teatrą vaidinti, bet aš žinau – tai baigėsi, kažkas manyje nutrūko, nenoriu priešpremjerinių stresų. Kino kamera man irgi svetimas daiktas atrodo, veikia kažkaip, nemoku su ja bendrauti, man reikia gyvų akių, reikia partnerio. Mano atsakomybės jausmas pernelyg stiprus“, – kalbėjo aktorė.

K.Kazlauskaitė atviravo visuomet buvusi itin atsakinga, tad kiekvieną darbą, kurio tik imasi, stengiasi atlikti maksimaliai gerai. Moteris juokėsi, kad net prieš interviu jaudinasi ir nerimauja.

„Mane nuo mažų dienų auklėjo – pareiga, atsakomybė, turi viską atlikti tik labai gerai arba išvis nieko nedaryk. Niekada nebuvo, ai, gal – kaip nors. Atsakomybė, kaip religija, kaip meilė. Yra arba nėra, neįpūsi. Išauklėti atsakingą žmogų galima, tačiau tiesiog treptelėti koja, prašom jausti atsakomybę – niekaip“, – įsitikinusi ji.

2020-ųjų vasaros pabaigoje kalbėdama su žurnaliste Laisve Radzevičiene aktorė užsiminė, kad pensinis amžius davė ir savo pliusų – ji dažniau gali rinktis, kur dalyvauti, o kokio pasiūlymo atsisakyti. Kristina atvira – lieka kur kas daugiau laiko pasidžiaugti gyvenimu.

„Pensiją gaudamas Lietuvoje toli nenuvažiuosi, todėl kartais vedu renginius, dalyvauju susitikimuose. Tačiau negriebiu visko, kas pasitaiko, tai anksčiau visi mes bėgdavome, kur kviesdavo – reikėjo vaikus maitinti. Ką veikiu, klausiate... Gyvenu, džiaugiuosi, kad nereikia skubėti, kad neprivalau bėgti iš taško A į tašką B, o iš ten – į C. Sumaištis mane iškerta, aš jos nenoriu“, – tuomet atviravo K.Kazlauskaitė.