7 principai, kurie neleidžia senti

Su fizike (pagal išsilavinimą), kuri daug metų sėkmingai rengė verslo ir finansų seminarus buhalteriams ir teisininkams, bet savo pašaukimą atrado srityje, susijusioje su vidinėmis žmogaus transformacijomis, kalbėjomės apie jaunystę. Tiksliau – apie tai, kas žmogui neleidžia senti.

Kaip jūs reaguojate į grožio industrijos mėgstamą raginimą kovoti su senėjimu? Rėžia ausį ar ne?

Į mano seminarus ateina nemažai moterų, kurios, akivaizdu, labai prisižiūri. Jų veidai daug kainuoja, nes oda plastinės chirurgijos specialistų ištempta, botokso ir užpildų į raukšles prileista... Na, ir kas? Matau porcelianines lėles be gyvybės. Matau žmones, kovojančius su savimi, savo kitimu, kuris – kiekvieno iš mūsų natūrali ir neišvengiama dalis. Man labai patinka mąstytojo Georgijaus Gurdžijevo mintis: „Kovodami su savo trūkumais pirmiausia numirsime mes, trūkumai – po mūsų.“ Puiki mintis...

Reikalas tas, kad bet kokiai kovai reikia energijos. Ji visada teka ten, kur kreipiame savo dėmesį. Jei jį kreipiame į kovą su raukšlėmis, eikvojame joms jėgą, kurią galėtume skirti mus išties stiprinantiems ir auginantiems dalykams. Mes visi turime įgimtą galingą jėgą, ji – mūsų jaunystės, sveikatos pagrindas, tačiau apsikraudami negatyviomis mintimis ir emocijomis, stresu, siekiais padaryti įspūdingą karjerą, daug uždirbti, paklusti mados diktatui, pakeisti kitus žmones ir t. t. išbalansuojame save ir savo jėgą.

Beje, kiekvienas žmogus gali nesunkiai pasitikrinti, kas jį silpnina, kas stiprina. Aš atstovauju dervišų medicinai – samadeva, kurios požiūriu, žmogus – ašis, jungianti žemę ir dangų. Tai reiškia, kad optimalu, kai žmogus tvirtai stovi ant žemės, tačiau jaučia ir suvokia, kad egzistuoja kažkas, didesnis už jį... Kai nesi nunarinęs galvos į žemę, bet ir neskrajoji debesyse, tada naudojiesi ir žemės, ir dangaus palaikymu bei galia... Grįžkime prie testo. Jei nuleidusi galvą ištiesite ranką į šoną lygiagrečiai su paviršiumi, ant kurio stovite, kitas žmogus lengvai ją nulenks žemyn. Tačiau jūsų ranka bus akivaizdžiai atsparesnė fiziniam spaudimui, jei laikysite galvą tiesiai ir žiūrėsite į priekį. Tai – energinis raumenų tonuso testas ir jis tikrai informatyvus. Pavyzdžiui, galite juo pasitikrinti, kaip veikia jūsų vidinę jėgą mintys: „Aš bijau!“, „Man nepasiseks!“, „Aš kvaila!“ Ir kaip ją veikia priešingas nusiteikimas: „Man pavyks!“, „Aš stipri!“, „Aš graži!“

Nuostabu, kaip kūnas reaguoja į mūsų mintis. Pasakysiu jums, kad mus silpnina ir netinkama laikysena, ir gandų apie kitus žmones skleidimas, ir melavimas, ir savikritika, ir negatyvios situacijos nepriėmimas...

Silpninu save, jei nesusitaikau su raukšlėmis?

Žmonės, su kuriais mus suveda gyvenimas, vaidina vaidmenis, reikalingus mums pačioms, mūsų karmai.

Jei nesusitaikote su tuo, kad raukšlės – neišvengiamos. Jei grįžusi namo ir pamačiusi, kad namiškiai nepadarė to, ką turėjo padaryti, imate elgtis kaip ragana. Jei sužinojusi apie vyro neištikimybę atsisakote tai pripažinti... Viskam galima sakyti tik „taip!“ Turime išmokti priimti situacijas, kad ir kokios nemalonios jos būtų. Kodėl? Todėl, kad žmonės, su kuriais mus suveda gyvenimas, vaidina vaidmenis, reikalingus mums pačioms, mūsų karmai. Ir malonūs, ir nemalonūs susitikimai – neatsitiktiniai, nes šitame savo įsikūnijime tvarkomės su tais dalykais, su kuriais nesusitvarkėme praeituose. Kita vertus, šiandien kuriame karmą, su kuria dirbsime kitame įsikūnijime. Kai sakome „taip!“, atsiranda jėgų problemai spręsti. Kuo dažniau sakome „ne!“, tuo labiau pasmerkiame save nesibaigiančiai kovai. Kol nepriimame realybės, savęs ir kitų tokių, kokie yra, tol tuščiai eikvojame savo jėgą.

Mano sūnus, kuriam suteikiau puikų išsilavinimą, vedė moterį, kuri, kai jie trims dienoms nuvažiuoja į Sankt Peterburgą, visą tą laiką tampo sutuoktinį po parduotuves, nors man atrodo, kad tai turėtų būti parodos ir kiti kultūriniai renginiai. Kartą pamėginau sūnui užsiminti, kad jis, ko gero, suklydo pasirinkdamas antrąją pusę, tačiau sūnus griežtai atsisakė leistis į diskusijas. Ir nuo tada aš visiems sakau, kad mano marti – pati nuostabiausia pasaulyje. Kaip dažnai mes norime to, ko tiesiog negalime turėti... Pakaktų įsisąmoninti, jog kiekvienas iš mūsų čia yra tam, kad išmoktų SAVO pamoką. Su visomis ją lydinčiomis aplinkybėmis ir pasekmėmis.

Skamba išmintingai, tačiau tai suvokti vakarietiško mentaliteto žmogui sudėtinga. Įdomu, kaip priimtų jūsų raginimą sakyti „taip!“ šešiasdešimtmetė, kuri – tipiška situacija – neteko darbo, bet naujo negali rasti, nes sužinoję jos amžių darbdaviai net nesivargina skaityti jos CV...

Atleidimas iš darbo – ne priežastis griežti dantį ant boso, sielotis: „Ką apie mane žmonės pagalvos?“, savęs gailėtis, pulti į neviltį, bet galimybė sau pasakyti: „Tai – mano pamoka ir išbandymas. Ką ketinu daryti, kad jį įveikčiau oriai?“ Tiktai „taip!“ Todėl, kad mes patys visa pasirinkome! Šalį, kurioje gimėme, tėvus, per kuriuos atsiradome šiame pasaulyje, vyrus, vaikus, anytas, darbdavius, kolegas, laiptinės kaimynus, draugus, priešus, situacijas, kurių ateina į mūsų gyvenimą...

Ką patartumėte jau šiandien pradėti daryti, kad sentume lėčiau?

Pasiremsiu biochemiko Vladimiro Skulačiovo, pripažinto šios srities autoriteto, rekomendacijomis, kurias jis pateikia knygoje „Gyvenimas be senatvės“. Akademikas su savo komanda daug metų tyrinėja, kaip veikia genetinė senėjimo programa ir kaip ją „nulaužti“.

Pirmas principas – būti aktyviam, t. y. bandyti naujų dalykų, dalyvauti įvykiuose, kvailioti, klysti, klupti, vėl keltis...

Antras principas – turėti mokinių. Pastebėta, kad pedagogai, išėję į pensiją, dažnai tebedaro tai, ką darė iki jos, ir dar ilgai gyvena. Kodėl? Todėl, kad jie jaučiasi reikalingi savo mokiniams, nes gali pasidalyti su jais gyvenimiška patirtimi, padėti jiems renkantis kelius ir t. t. Jaustis reikalingam – nepaprastai svarbu! Visai nebūtina turėti pedagoginio darbo stažo. Galbūt jūs išmanote, kaip veisti šunis? Gal turite inžinerinio darbo įgūdžių? Galite kitiems patarti, kaip susikurti kaktusų kolekciją? Kiekvienas iš mūsų per savo amžių ko nors išmoksta. Yra galimybė ilgai gyvenant tapti išminčiumi ir būti labai naudingam savo „genčiai“ – jaunesniems sociumo nariams.

Jau šiandien turite pradėti sukti galvą, kaip gyvensite atėjus pensijai, ir stengtis, kad tai neliktų tik svajonės.

Trečias principas – kuo ilgiau pačiam apsirūpinti pinigais, kuo ilgiau būti finansiškai nepriklausomam. Jau šiandien turite pradėti sukti galvą, kaip gyvensite atėjus pensijai, ir stengtis, kad tai neliktų tik svajonės. Akivaizdu, kad šį principą bus kur kas lengviau įgyvendinti, jei įvykdysite du pirmuosius.

Ketvirtas principas – būti savo likimo šeimininku. Matote, kaip senatvę stabdantys principai gražiai vienas kitą papildo ir kartu pateikia naujų niuansų? Kai esi savo likimo šeimininkas, darai tai, kas tau atrodo prasminga, o ne tai, ką gavai tiesiog plaukdamas pasroviui. Aš labai daug dalykų esu išbandžiusi ir kaskart – laikau tai puikia savo savybe – rasdavau priežastį, už ką galiu pamilti tai, ką darau. Pajutusi, kad tas pojūtis išblėso, išeinu, keičiu, atsinaujinu. Manau, kad ta, kuri randa, už ką mylėti savo vyrą, darbą, kaimynus, miestą, šalį, labai daug gauna pati ir gali vadintis likimo šeimininke.

Penktas principas – rūpintis kitais. Jei šiuo metu jūsų gyvenime nėra nieko, apie ką galite pasakyti: „Aš noriu juo rūpintis.“, įsigykite katiną ar kitokį augintinį. Kai tekėjau už savo antrojo vyro, žinojau, kad niekada negaminsiu taip gerai, su tokia meile kaip jo mama. Ir niekada nebūsiu jam tokia atsidavusi kaip šuo bokseris, kuris tokiomis akimis žiūrėdavo į savo šeimininką... Koks reikalingas mano vyras jautėsi, kiek meilės iš tų dviejų į jį sklido! Bet šie mainai buvo abipusiai.

Šeštas principas – reguliariai patirti stresą ir išmokti operatyviai su juo susitvarkyti. Apie kokį stresą kalbu? Apie tą, kurį sukelia išėjimas iš komforto zonos. Pavyzdžiui, mokymasis ko nors naujo. Labai daug žmonių akimirksniu iš komforto zonos išstumia būtinybė kalbėti viešai, nes visi bijome būti atstumti. Tačiau tai – puikus būdas suaktyvinti savo vidinės energijos tėkmę. Kiti variantai – kontrastinės vandens procedūros „karšta–šalta“, kas savaitę daromos iškrovos dienos, fizinis krūvis (bent kartą per dieną privalu suprakaituoti!).

Septintas principas – turėti mėgstamos veiklos. Vladimiras Skulačiovas išskyrė jį kaip savarankišką ir labai reikšmingą principą.