70-metį sutikusi Anna Wintour: „Kai kurie žmonės turi Bibliją. Aš turiu „Vogue“

Antra vertus, ką reiškia epocha po Annos?! Lapkričio 3-iąją jai sukako septyniasdešimt, ji tebėra garsiausia visų laikų mados leidinio redaktorė. Ir neketina išeiti iš mados. Tai patvirtina, pavyzdžiui, ateinančią vasarą planuojama Eltono Johno miuziklo „Ir velnias dėvi „Prada“ premjera Čikagoje. Gana vidutinis buvusios Annos Wintour padėjėjos Lauren Weisberger romanas, kurio herojės Mirandos Pristli prototipu visuotinai laikoma Lauren bosė, perkeliamas ir į Brodvėjaus sceną. Kol kas nežinia, kas dainuos Mirandos – Annos partiją, tačiau kokia dar vyriausioji redaktorė gali pasigirti, kad juostoje (2006 metais knyga ekranizuota) ją įkūnijo pati Meryl Streep?

Šiaip ar taip, daugiau apie jokią žurnalų redaktorę nekuriama filmų (be „Ir velnias dėvi Prada“, ji figūruoja tokiose juostose kaip „Gatavi drabužiai“, „Bjaurioji Betė“, „Zūlanderis“; ką jau kalbėti apie puikią dokumentinę juostą „Rugsėjo numeris“), nerašoma romanų, o jos pavardė neminima dainose (Azealios Banks hitas taip ir vadinasi – „Anna Wintour“). Ir apie jokią neišgalvojama tiek būtų ir nebūtų dalykų. Kartais vienų nuo kitų net neatskirsi, o dizaineris Jeanas-Paulis Gaultier tiesiai sakė, kad gyvenime Wintour dar baisesnė nei filme, ir velnias čia yra velnias, o ne kokia nors metaforinė figūra. Kartkartėmis pati Wintour interviu paneigia ar patikslina faktus apie save, bet būti legendinei gana pravartu. Ironijos jai irgi netrūksta – filmo premjeroje Niujorke ji išties nuo galvos iki kojų vilkėjo „Prada“, o per uždarą peržiūrą „Vogue“ redakcijoje visos padėjėjos gavo malonią bosės dovanėlę – „Prada“ rankinę.

Nedėkingas darbas spėlioti, kas bus naująja ar antrąja Anna Wintour, jei pirmoji neketina trauktis iš „Vogue“ vyriausiosios redaktorės pareigų. Pastaruosius kartus apie tai kalbėta 2019-ųjų rugpjūtį, kai buvo patvirtintos naujos jos pareigos „Condé Nast“ koncerne. Be kita ko, minėta jos protežė laikomo britų „Vogue“ vyriausiojo redaktoriaus Edwardo Enninfulio pavardė, kartais fantazuojama, kad vakarėliuose lydinti dukra Bee Shaffer – jos įpėdinė, nors jauna moteris ne kartą pabrėžė neisianti mamos pėdomis. Beje, pačią Anną žurnalistika irgi užkrėtė dievinamas tėvas, Londono laikraščio „The Evening Standard“ vyriausiasis redaktorius Charlesas Wintouras. Sakoma, kad jis paskatino dešimtmetę Anną į mokyklos anketos klausimą, kuo norinti būti, atsakyti: „Vogue“ redaktore. Taip ji ir padarė – iš pradžių išsikėlė ambicingą siekį, o paskui žingsnis po žingsnio jį įgyvendino. Ir dar daugiau – ne tik vadovauja amerikiečių „Vogue“, bet ir kuruoja „Vogue International“ turinio klausimus, yra „Condé Nast“ meno vadovė. Atrodo, koncernas išties brangina Wintour – sakoma, kad jos turtas vertinamas 33 milijonais JAV dolerių, o metų atlyginimas yra beveik penki su puse milijono. Neskaičiuojant malonių smulkmenų: pavyzdžiui, 200 tūkstančių dolerių priedo drabužiams nusipirkti, Coco Chanel liukso „Ritz“ viešbutyje apsistoti per Paryžiaus mados savaitę ar 1,6 milijono dolerių vertės beprocentės paskolos namui Grinvič Vilidže įsigyti.

Nuleistos langinės

Anna Wintour ne tik nepanoro susitikti su savo biografijos: „Front Row: The Cool Life and Hot Times of Vogue’s Editor in Chief“ („Pirmoji eilė: „Vogue“ vyriausiosios redaktorės šaunus gyvenimas ir karšti laikai“) autoriumi Jerry Oppenheimeriu, bet ir kiek įmanydama draudė kitiems su juo kalbėtis.

Vis dėlto 2005 metais neoficiali biografija buvo išleista ir yra įdomus, nors nebūtinai pagrįstas informacijos šaltinis apie nepakeičiamąją vyriausiąją. Pavyzdžiui, Oppenheimeris teigia, kad garsieji „Chanel“ saulės akiniai, kurių Wintour beveik niekada nenusiima, – net šalia karalienės Elizabeth II, pasirodžiusios Londono mados savaitėje, sėdėjo su jais, – išties su dioptrijomis ir skirti silpstančiam regėjimui paslėpti. Pati Anna sakė, kad tamsūs stiklai leidžia jai neparodyti nuobodulio per mados šou.

Šių metų vasarį retame interviu britų leidiniui „Guardian“ redaktorė patvirtino esanti tipiškas vyturys: kaip ir anksčiau, kiekvieną dieną keliasi 4–5 ryto ir kasdien mankštinasi. O štai pamėgtąjį tenisą žaidžia vis rečiau. Ir visai nebūtinai dingsta iš vakarėlio greičiau nei per 20 minučių.

Net artimi draugai ir kolegos laiko ją labai uždara. Britų žurnalistė Emma Brockes rašė, kad kažkuriuo karjeros tarpsniu Anna Wintour nustojo būti Anna Wintour, tapo „Anna Wintour“ ir užvėrė didelę dalį savo asmenybės nuo viešumos – kaip į kai kuriuos prabangaus namo sparnus neįleidžiami pašaliniai. Legendinė buvusi „Vogue“ kūrybos vadovė Grace Coddington išsitarė, kad Wintour patinka būti sunkiai prieinamai, net jos kabinetas sąmoningai įrengtas taip, kad turi nužingsniuoti mylią, norėdamas pasiekti rašomąjį stalą. Net Wintour bičiulė britų žurnalistė, rašytoja Barbara Amiel prisipažįsta, kad susitikus su Anna ją visada apima šalta panika. Lygiai toks pats neperprantamas buvęs ir jos tėvas – Annai ši savybė visada patiko.

Perfekcionistė, apdovanota visapusiška gera uosle, karjeristė, pametusi galvą dėl subordinacijos, cinikė, stokojanti principų (už Kanye Westą ir Kim Kardashian „Vogue“ viršelyje jai iki šiol priekaištaujama), bet dosniai remianti Metropolitano muziejų, – kasmetiniai Wintour „MetGala“ pokyliai ir parodos yra svarus indėlis į šios meno įstaigos, išsilaikančios iš savų lėšų, biudžetą. Sakoma, kad Wintour pati renka drabužius kai kuriems svečiams, negarsėjantiems geru skoniu, ir net didelė piniginė negarantuoja, kad pateksi į išsvajotąjį vakarą. Sąrašus irgi tvirtina ji, o per visus tuos metus nuo 1995-ųjų, kai renginį globoja vyriausioji redaktorė, surinkta daugiau kaip 200 milijonų JAV dolerių.

Ji neflirtuoja su madingais judėjimais – kadaise pačiai Oprah Winfrey pasiūlė numesti dešimt kilogramų, savo dešiniąją ranką André Leoną Talley spaudė atsikratyti antsvorio, reikalauja, kad „Vogue“ darbuotojos būtų žavios ir lieknos, drąsiai nešioja natūralų kailį, skatina fotografuoti jį fotosesijose ir nespausdina nemokamų gyvūnų teisių gynėjų reklamų. Mažai žemėje žmonių, kurių PETA nekęstų taip, kaip Wintour! Neapykanta neapsiriboja žodžiais – 2005 metais Paryžiuje į ją sviedė didžiulį tofu sūrį, nuolat apmėto tortais, kartą restorane atnešė padėklą su negyvu meškėnu, Pamela Anderson viename interviu yra sakiusi, jog neapkenčia Wintour, nes ji skatina jaunus dizainerius kurti iš kailio, o modelius – jį nešioti.

Nerašytos taisyklės, kaip stažuotojos, padėjėjos ir kitas jaunesnysis personalas turi elgtis su didžiąja bose, be abejonės, taip pat egzistuoja – pavyzdžiui, nurodoma pirmam nepradėti pokalbio, nesisveikinti ir net nepulti padėti suklupusiai bosei. Nenuostabu, kad daugelis darbuotojų vengia važiuoti vienu liftu su Wintour. Ir redakcija filme „Ir velnias dėvi „Prada“, ko gero, išties panaši į „Vogue“. Tačiau pakeiskite „Vogue“ bet kokios didelės korporacijos vardu, o vietoje Annos Wintour įsivaizduokite jos amžiaus vadovą vyrą, ir daugelis keistenybių pasirodys tesą subordinacijos reikalavimai, gal diktatoriški, bet efektingi ir leistini verslo liūtui. Beje, Wintour – iš tų leidybos verslo grandų, kurie negalvoja apie popierinės spaudos mirtį, tačiau tiki, kad skaitmeninė spauda atveria žurnalistikos aukso amžių – juk suteikia privilegiją bendrauti su neįsivaizduojama daugybe žmonių.

Kada Anna šypsosi

„Kai kurie žmonės turi Bibliją. Aš turiu „Vogue“, – skelbia viena iš Wintour citatų. Ir gali būti, kad tokia ištikimybė – viena iš priežasčių, kodėl svarbiausią pasaulyje madų žurnalą daugiau kaip 30 metų valdo po juodais akiniais besislepianti britė. Beje, draugai pabrėžia, kad menamas Wintour šaltumas – viso labo britiško santūrumo ir drovumo išraiška. Ir beveik visi – draugai ir nedraugai – patvirtina, kad ji – nekerštinga, lengvai atleidžia nuoskaudas, jų nemini ir tiesiog gyvena toliau. Šviesaus atminimo Karlas Lagerfeldas tikino, kad ji dar ir nuoširdi, visada sako, ką mano, ir jos „taip“ visada reiškia „taip“, o „ne“ – „ne“.

Ji nemėgsta būti spaudžiama. Nesipurto žodžio „reklama“: yra sakiusi, kad, rinkdamasi tarp dviejų suknelių žurnalo puslapiuose, pasirinks tą, už kurią sumokėta. Nelaiko savęs valdinga kale ir pabrėžia, kad kai kurie jos komandos žmonės dirba 20 ar 30 metų ir jau seniai būtų ją nudėję, jei būtų tokia pabaisa. Ir net nelaiko savęs įtakinga – apie tai kalbėjo žurnalui „Forbes“, 2011 metais įtraukusiam ją į įtakingiausių pasaulio moterų šimtuką. „Žinote, ką tai reiškia? Būti įtakingai – tai gauti geresnes vietas restorane, bilietus į peržiūrą ir panašiai. Bet įtaka – nuostabi galimybė padėti kitiems, ir už tai esu be galo dėkinga“, – sakė ji.

Dar ji sako, kad vyras vadovas jos vietoje greičiausiai nesulauktų tokios kritikos kaip ji. O draugai ir net darbuotojai pastebėjo, kad ledinė Anna prieš 20 metų ėmė atitirpti.

Kuluaruose šnekama, kad tokių permainų priežastis – moteriška laimė. Kaip tik tada nutrūko jos penkiolika metų trukusi santuoka su gydytoju Davidu Shafferiu (83), su kuriuo išaugino du vaikus, ir ji pradėjo susitikinėti su telekomunikacijų verslininku Shelby Bryanu (73). Nuo to laiko pora rodosi kartu ir gerai informuoti šaltiniai tvirtina, kad vyriausioji redaktorė vis dažniau šypsosi ir net juokiasi. Nei ji, nei Bryanas situacijos nekomentuoja, tačiau verslininkas – neatskiriamas Wintour palydovas svarbiuose mados, kultūros, labdaros renginiuose ir teniso turnyruose. Ir nors oficialiai gyvena Hjustone, jį neretai mato Grinvič Vilidže, kur daugybę metų gyvena Anna Wintour.