70 šalių aplankiusi Ventė: „Atsisakiau alkoholio, kavos, cukraus, bet pasilikau vieną priklausomybę – keliones“
Ventė Viteikatė (36 m.) neseniai Vilniuje surengė pirmąją Lietuvoje veganų mugę „Vegfest LT“. Susidomėjimas buvo didžiulis, moteris jau planuoja analogišką kalėdinį renginį ir svajoja apie kitų metų festivalį po atviru dangumi. Prieš 10 metų iš Lietuvos išvykusi Ventė grįžta namo tik kelioms savaitėms: kitose šalyse ji mokosi, dirba, o kartais tiesiog pusmetį keliauja.
Apie keliones, sutiktus žmones ir įvykusius nutikimus ji galėtų ilgai pasakoti, tačiau nejučia pokalbis vis grįžta prie tėvynės ilgesio, lietuviškų minusų ir pliusų bei finansinių paskaičiavimų. Ji24 žurnalistės pokalbis su Vente Viteikaite.
Anksti paragauta žurnalistinė duona
Ventė yra vilnietė, nors vaikystėje visas vasaras praleisdavo Klaibūnų kaime, Anykščių rajone. Baigusi mokslus ji įstojo į mediciną.
Buvau tusovkių žmogus. Bet dabar nebegalėčiau tokio gyvenimo gyventi, nebebūtų įdomu, būtų gaila laiko ir energijos.
„Man nuo kraujo būdavo bloga. Antrame kurse, kai pradėjome su krauju daryti laboratorinius, pradėjau alpti. Mokytis reikėjo labai, daug ir aš supratau, kad visi mano klasiokai mokosi žymiai mažiau, turi laiko tūsams, o aš – ne. Galvojau, kokia neteisybė, ir tada įstojau į lietuvių kalbą“, – pasakoja Ventė.
Dar studijų metais ji pradėjo dirbti žurnaliste, o vėliau tapo vieno dienraščio priedo redaktore. „Kai buvau dvejų metų, į lovytę įsitraukiau laikraštį ir jį suvalgiau. Šitas nuotykis baigėsi ligoninėje. Sakau, kad tai buvo pirmas kartas, kai paragavau žurnalistinės duonos“, – juokiasi Ventė.
Ispaniškos šaknys
„Man žiauriai patinka keliauti. Neseniai grįžau iš Pietų Amerikos, o prieš tai ilgėliau keliavau po Indiją, Pietryčių Aziją. Kai grįžau iš tos pirmosios ilgosios kelionės, sugalvojau, kad aš dar nenoriu Lietuvoje užsisėdėti, todėl pateikiau paraišką stipendijai gauti. Gavau stažuotę Ispanijoje, žurnale „The Best of Spain“.
Aš turiu ispaniško kraujo, mano prosenelė yra iš Astūrijos regiono. Man įdomu buvo nuvažiuoti į tą šalį, pajausti ją. Kaip prosenelė iš Ispanijos atsidūrė Lietuvoje? „Mano prosenelį karas nubloškė iki Ispanijos, jis čia susipažino su moterimi ir ją parsivežė į Lietuvą. Jai buvo čia per šalta, ji mirė labai jauna nuo plaučių uždegimo. Ir man čia per šalta“, – šypteli moteris.
Laiką Ispanijoje Ventė prisimena šiltai, nes daug keliavo po šalį, užsukdavo į pačius mažiausius kaimelius. Stažuodamasi žurnale, Ventė su kolege parengė ir išleido knygą apie Ispaniją, kelionių žinyną anglų kalba. „Žurnalistine prasme buvo labai įdomūs metai. Aplankiau gražiausius šalies kampelius, niekam nežinomas vietas, sutikau galybę įdomių žmonių“, – apibendrina Ventė.
Tūsų mergina išaugo
Ventė sako, kad jai tiesiog būtina kartas nuo karto pakeliauti. „Aš atsisakiau alkoholio, kavos, cukraus, gyvūninės kilmės produktų ir pasilikau vieną priklausomybę – keliones. Man tai didelis malonumas, joms išleidžiu beveik visus pinigus. Kelionės mane įkvepia ir stimuliuoja. Tai mano cukrus, kava ir alkoholis“, – šypteli pašnekovė.
Iki didžiųjų kelionių Ventės gyvenimas buvo kiek kitoks. „Buvo mano gyvenime toks vakarėlių laikotarpis, kai linksmybės prasidėdavo ketvirtadienį vakare ir baigdavosi pirmadienį ryte. Buvau tusovkių žmogus. Bet dabar nebegalėčiau tokio gyvenimo gyventi, nebebūtų įdomu, būtų gaila laiko ir energijos“, – sako Ventė. Ji mano, kad per dešimtį metų subrendo, jai tapo svarbūs kiti dalykai.
Išeiti iš komforto zonos
„Esu vienturtė dukra ir labai išlepinta. Man kelionės labai padėjo, nes jose išmokau, kad ne viską gali gauti. Be to, atėjo gilesnis suvokimas apie vertybes, žmonių santykius, apie mažus kasdienius džiaugsmus. Pavyzdžiui, keliauji Indijoje po kalnus ir viešbutuke gauni kambarį, kuriame yra karštas dušas! Tai suteikia tiek džiaugsmo!”, – kalba Ventė.
Ji sako, jog pasiryžimas leistis į ilgas keliones neįvyko per vieną dieną. Jai nereikėjo lipti iš savo komfortiško gyvenimo, kur buvo šilta, saugu, viskas nuspėjama; mergina toms kelionėms ruošėsi.
„Aš jau buvau pasitreniravusi. Kai tik gavau pasą, su draugėmis leidomės į keliones autostopu. Pamenu mūsų pirmąją kelionę: Zarasai–Daugpilis. Po to buvo kelionė iki Portugalijos traukiniais. Paskui atsirado pigūs skrydžiai. Kelionės visada buvo mano gyvenime, tik jos ilgėjo, dažnėjo ir darėsi tolimesnės“, – pasakoja pašnekovė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aleksandras Chakimovas: Kai šeima kuriama tik seksualiniu pagrindu, tai vadinama įteisinta prostitucija
Ilgose kelionėse atbunka pojūčiai
„Ilgos kelionės yra kitokios. Aš keliautojams siūlyčiau daryti trumpesnes keliones, nes po kurio laiko atbunka pojūčiai. Esi prie gražiausio pasaulyje krioklio, o mintyse tesugebi pagalvoti „krioklys kaip krioklys“. Kai daug pamatai, niekas nebedaro įspūdžio“, – pataria keliautoja.
Viskas buvo rimta, ir jau galvojau, kad ir mano gyvenime pagaliau atsiras „komunaliniai“, – geros nuotaikos nepraranda Ventė. – Tačiau jie iširo, ir aš išvažiavau į kelionę.
Ventė sako, jog jai patinka ilgesniam laikui apsistoti kažkokiame mieste ir bandyti tapti tos vietos dalimi, kad imtų atpažinti parduotuvės pardavėjai, kavinės padavėjai, kaimynai imtų sveikintis, kad atsirastų kasdienės tradicijos.
„Tokia patirtis buvo Ispanijoje, paskui kelis metus gyvenau Turkijoje ir šiuo metu apsistojau Anglijoje“, – pasakoja Ventė. Pasak jos, tokie nauji startai atima daug jėgų, bet yra labai smagūs.
Žmogaus smalsumą gesina buitis
Turkijoje Ventė studijavo komunikacijos mokslus ir psichologiją prabangiame privačiame universitete, kuriame mokosi turtuolių vaikai. Laimėjo stipendiją. „Universiteto montažinė ten geriau įrengta nei mūsų komercinių televizijų“, – prisimena ji.
Kas inspiruoja Ventę leistis į keliones? „Pietų Amerika – aiškiai buvo skirta užglaistyti mano nutrūkusius santykius. Ši kelionė nebuvo mano idėja, ją organizavo draugė; ir kai išsiskyriau su draugu, nutariau prie jos prisijunti. Kitos kelionės yra nulemtos tik mano asmeninio smalsumo. Aš esu smalsi“, – šypsosi Ventė. Ir priduria, kad visi žmonės yra smalsūs, tik mūsų smalsumą užgesina rūpesčiai, buitis. Užgesina poreikį tirti, pažinti, sužinoti, ropštis į kalnus ar klaidžioti po dykumas.
Ar kelionė padėjo išgydyti sudaužytos širdies žaizdas? „Tai buvo man svarbūs santykiai. Viskas buvo rimta, ir jau galvojau, kad ir mano gyvenime pagaliau atsiras „komunaliniai“, – geros nuotaikos nepraranda Ventė. – Tačiau jie iširo, ir aš išvažiavau į kelionę. Jeigu būčiau likusi namuose, turbūt būčiau dar ilgai kamavusis. Bet kelionėje viskas greitai užsimiršo. Čia daug kaitos, vietovės, sutikti žmonės keitė vienas kitą – tai veikė gydančiai“.
Laukianti palankaus vėjo
Kai kurias šalis ji yra aplankiusi ne vieną kartą, pavyzdžiui, Indijoje buvo net du kartus, nors atvirai prisipažįsta, kad jai ten visai nepatiko. „Man nepatiko, nes tave ten nuolat liečia, taip pat reikia būti labai įsitempus – tik neapsižiūrėk, ir taksistas jau pasuks ilgiausiu keliu, o prekeivis pamirš, kad turi atiduoti grąžą.
Tuo tarpu Pietryčių Azijoje buvo daug maloniau, tai tinkama turistams šalis. Apie Tailandą turėjau prastą išankstinį įvaizdį, neva tai sekso industrija. Tačiau toje šalyje yra visko tiek daug – graži gamta, kriokliai, karštosios versmės, džiunglės, paplūdimiai. Eini sau džiunglėmis, randi karštą upelį – gali maudytis, paeini dar toliau – dar karštesnis: gali netgi virti valgyti! Bananus, papajas gali skinti tiesiai nuo medžių. Žmonės daug pagarbesni, nuolat šypsosi.
Aš keliautojams siūlyčiau daryti trumpesnes keliones, nes po kurio laiko atbunka pojūčiai. Esi prie gražiausio pasaulyje krioklio, o mintyse tesugebi pagalvoti „krioklys kaip krioklys“. Kai daug pamatai, niekas nebedaro įspūdžio.
Buvau Tailande, Kambodžoje, Laose, Vietname, Pietų Korėjoje, Japonijoje. Ten paprasta būti, saugu, žmonės labai paslaugūs. Ateina žmogus į lauko kavinę, o viduje yra savitarna, ir jis palieka savo mobilųjį telefoną ant stalo, taip parodydamas, kad čia užsiėmė vietą! Judrioj gatvėj! Korėjoj ir Japonijoj labai mažas nusikalstamumas.
Korėjoj stebino skirtumai. Technologiškai labai pažangi, robotizuota šalis, tačiau porą jaunuoliams vis dar parenka tėvai. Azijoje labiausiai iš visų šalių jautėsi kultūriniai skirtumai. Pietų Korėjoje važiuoji iš vieno kaimo į kitą autobusiuku, kuriame kažin ar iš viso yra buvę turistų, tačiau užrašai ir pranešimai skamba anglų kalba“, – per aplankytas šalis prabėga Ventės prisiminimai.
Tautiečiai nekovoja už save
Paklausta, kur jai labiausiai patiko, gal yra šalis, kur ji norėtų apsistoti visam laikui, Ventė susimąsto: „Esu labai pasilgusi Lietuvos ir norėčiau sugrįžti, tačiau į situaciją reikia žiūrėti realistiškai: sąlygos čia gyventi labai nepalankios – išleista daugybė nelogiškų įstatymų, o žmonės labai pasyvūs. Tie įstatymai niekuomet ir nebus logiški, kol žmonės nekovos už save.
Pavyzdžiui, mokesčiai. Visame pasaulyje mokesčiai mokami nuo uždirbtų pinigų, o jauni verslai skatinami. Tačiau Lietuvoje kitaip – valstybė nori sulaikyti žmones nuo veiklos ir susimokėti verčia, net jeigu verslas nuostolingas. Kainos Lietuvoje ir Anglijoje panašios, tačiau neapmokestinamas limitas skiriasi beveik dešimt kartų.“
Bet norisi kažką daryti Lietuvoje? „Vis ieškau progų sugįžti – dėl to ir veganų renginius pradėjau organizuoti. Čia mano tėvai, daug draugų, viskas pažįstama, galų gale, kalba – man tai svarbu, nes man patinka rašyti, kurti...“, – sako Ventė.
Migrantai turi su kuo palyginti, todėl neretai situaciją šalyje vertina kritiškiau. Kuo ta Anglija tokia patraukli lietuviams – žmonės vardija tai, ko Lietuvoje nėra. Jeigu būtų, tikrai daug lietuvių grįžtų. „Anglijoje įstatymai logiškesni ir jų laikomasi, čia daug geresnės salygos savam verslui“, – sako Ventė. Šiuo metu ji dirba biuro vadove vienoje energetikos įmonėje bei verčiasi individualia veikla – konsultuoja nedidelius verslus rinkodaros bei viešųjų ryšių klausimais.
TAIP PAT SKAITYKITE: JAV gyvenanti rašytojo P.Mašioto anūkė: „Daugiau nei 80 metų saugau prisiminimus apie tekusią pabėgėlių dalią“
Pasiilgsta savo daržo
Ventė gyvena Norhamptone, nedideliame miestelyje, 100 km į šiaurę nuo Londono. Dirba daug, bet turi laisvus vakarus ir savaitgalius. Tą laiką ji skiria kelionėms ir pomėgiui – domėjimuisi istorija, ji kolekcionuoja senovines lėkštes. Mergina yra britų organizacijos „National Trust“ narė, kuriai priklauso daugiau nei 500 istorinio paveldo objektų, tad su keliais bendraminčiais ji kiekvieną savaitgalį kur nors išsiruošia.
Veganiškai besimaitinanti Ventė įvardija vieną didžiausių Didžiosios Britanijos minusų – prastas maistas.
„Kokybiško maisto čia labai sunku gauti. Kadangi užaugau kaime, o vėliau tėvai įsigijo kolektyvinį sodą, esu pripratusi valgyti viską labai šviežią, tiesiai nuo krūmo, medžio. Anglijoje tokios tradicijos nėra, žmonės net nėra ragavę tikrų pomidorų! Nors beveik visi čia turi kiemą, kur galėtų įsiveisti darželį, o ir šiaip sodininkystės tradicijos čia senos. Augant ekonomikai, žmonės aptingo, ir lysves pakeitė veja. Nors parduotuvėse ekologiško maisto pasirinkimas čia didesnis negu Lietuvoje, savo daržui tai niekada neprilygs”, – pasakojo ji.