75-erius metus susituokusi britų pora atskleidžia amžinos meilės receptą

Josephas ir Sally susipažino šokiuose 1933-iaisiais, kai jam buvo 17, o jai – 18 metų. Pakvietęs Sally pašokti Josephas vėliau pasiūlė jai pasivaikščioti ir nupirko jai „Mars“ šokoladinį batonėlį. Tai Sally be galo sujaudino ir sužavėjo, mat ji buvo iš labai vargingos šeimos ir nuo 12-os metų dirbo medvilnės fabrike, taigi šokoladas merginai buvo neregėtos prabangos dalykas. Po trejų draugystės metų jiedu susižadėjo, o susituokė dar po trejų metų – abu savo nekaltybę išsaugojo iki vestuvių. Iki šios dienos Josepho ir Sally santuoka yra tvirta ir kupina meilės bei pagarbos, o jiedu yra realus pavyzdys, jog amžina meilė išties egzistuoja.

Laimingos poros nuotraukų galite pamatyti paspaudę ČIA.

Šiuo metu senelių namuose gyvenantys Josephas ir Sally, paprašyti duoti patarimų jaunajai kartai, turėjo ką pasakyti.

Žmonės visada ginčijasi, o per 75-erius metus mes tai darėme labai dažnai, tačiau svarbiausia yra neužlaikyti pykčio ir gyventi toliau.

„Tuoktis besiruošiantiems jauniems žmonėms patarčiau daug ginčytis, bet neimti to giliai į širdį. Niekada neverta dėl to jaudintis. Žmonės visada ginčijasi, o per 75-erius metus mes tai darėme labai dažnai, tačiau svarbiausia yra neužlaikyti pykčio ir gyventi toliau“, – pataria ponia Littlewood.

Ji taip pat pataria jaunimui neskubėti kartu apisigyventi ir tuoktis tik tada, kai širdyje nėra nė kruopelytės abejonės dėl savo jausmų.

„Jaunimas šiais laikais pradeda gyventi kartu dar nelabai žinodami, ko nori vienas iš kito. Jeigu ketini apsigyventi arba tuoktis su kuo nors, privalai būti tikras, kad myli tą žmogų, – išmintimi dalijasi senolė. – Šiais laikais visi tik ir skiriasi, nes greitai susituokia ir manau, kad žmonės tai daro dėl to, kad santuokoje negauna to, ko nori. Jie per greitai pradeda gyventi kartu, nors tai reikia daryti tik tada, kai abu esate įsimylėję vienas kitą. Mes taip ilgai kartu esame, nes mudu sieja didžiulė meilė, stiprus tikėjimas ir nuostabi šeima.“

Ponia Littlewood pasakojo, kad jos jaunystės laikais buvo normalu susižadėjus neskubėti iš karto tuoktis – pora per dar keletą metų stengdavosi galutinai pažinti vienas kitą ir apsispręsti, ar tikrai nori visą savo gyvenimą susieti su tuo žmogumi. Pati Sally sakė norėjusi už Josepho ištekėti tuojau pat, nes buvo tikra savo jausmais, tačiau tais laikais taip nebuvo elgiamasi, todėl jiedu dar trejus metus pabuvo sužadėtiniais ir tik tada susituokė. Praėjus kelioms savaitėms po vestuvių Josephas buvo išsiųstas į karą ir jiedu nematė vienas kito šešerius metus.

Praėjus kelioms savaitėms po vestuvių Josephas buvo išsiųstas į karą ir jiedu nematė vienas kito šešerius metus.

„Tuo metu mes rašėme vienas kitam meilės laiškus, nes tai buvo vienintelis būdas, kaip mes galėjome ištverti šešerius metus nesimatydami. Rašydavau jam ką aš veikdavau ir kaip jį myliu. Visada nerimavau, kad tik negaučiau oficialaus laiško, kuriame būtų pranešama, jog Josephui kas nors nutiko. Kai karas baigėsi sutikau jį traukinių stotyje. Pamačiau jį išlipantį iš vagono, jo galva buvo be plaukų. Kol jis kariavo, visiškai nupliko ir prarado savo gražius šviesius plaukus. Aš stipriai jį apkabinau ir tai buvo taip malonu. Nuo tada mes nė karto nebeišsiskyrėme. Iki šiol be galo mylime vienas kitą“, – prisiminimais dalijosi Sally.

Po to, kai grįžo iš karo, Josephas ir Sally susilaukė dukters Wyn ir sūnaus Terence'o.

„Manau, kad mano tėvų paslaptis yra ta, jog jie tikrai labai stengėsi ir dirbo dėl savo santykių, – sakė 68-erių Wyn. – Nė vieni santykiai nėra tobuli. Mano mamai atsibosdavo, kai tėtis per anksti užmigdavo, taigi ji mesdavo batą į jį, o tėtis negali pakęsti, kai mama yra nekantri. Visi barasi, bet svarbiausia yra tai palikti už savęs. Vis tik mano tėvai laimėjo aukso puodą – jie nugyveno nuostabų gyvenimą.“