Iš tikro nebus nė 89-erių: tiek kino ir teatro legendai Jeanui Pauliui BELMONDO (1933-2021) būtų sukakę kitąmet. Deja, rugsėjo šeštąją jo advokatas pranešė „Agence France-Presse“ apie aktoriaus mirtį.
Galima sakyti, kad didysis atsisveikinimas įvyko dar 2008-aisiais, kai išėjo paskutinė jo juosta „Žmogus ir jo šuo“ – prieš tai aktorius dėl patirto insulto septynerius metus nesifilmavo. Ar 2011-aisiais Kanuose: atsiimdamas garbės „Auksinę palmės šakelę“ kino veteranas narsiai laikėsi scenoje – liga paralyžiavo pusę kūno, tad su lazdele judantis aktorius rėmėsi palydovei į ranką ir sunkiai kalbėjo. Dar po penkerių metų tas pat pasikartojo Venecijoje, kur gavo garbės „Auksinį liūtą“ už visą karjerą. Užkulisiuose jis sėdėdavo vežimėlyje, gatvėje remdavosi ramentu ir vaikštyne, tačiau stengėsi išlaikyti orų veidą. Jį norisi prisiminti kitokį – tvirtai sudėtą, atliekantį kino triukus, imantį gyvenimą už ragų, besišypsantį, žavintį kino gerbėjus, kino kritikus ir moteris.
Kaip Jeano-Luco Godard’o ar kitų Naujosios bangos režisierių filmuose: „Iki paskutinio atodūsio“, „Leonas Morenas – dvasininkas“, „Išprotėjęs Pjero“, „Vagis“. Kaip nepamirštamame „Profesionale“, „Neprilygstamajame“, „Asų ase“, „Laimės kūdikyje“, „Mano priešo lavone“, „Žmoguje iš Rio“. Kino kalba ir kino etika dabar kitokia. Bet kokia laimė, kad buvo ir ta, senovinė, kategoriška ir suprantama. Na, taip – dabar tokių kaip Belmondo nebegamina. Pasaulis keičiasi. Bet filmai, sukūrę mus tokius, kokie esame, lieka.