A.Grūdinskui-Grūdui – 40: apie „Kelias į žvaigždes“ cirkus, paveldėtą kaimą ir kodėl negyvena su mylimąja
Jo kelias į žvaigždes prieš 20 metų prasidėjo realybės šou, o dabar jis žvaigždes skaičiuoja savo sodybos padangės skliaute. Projekte „Kelias į žvaigždes“ išpopuliarėjęs dainininkas Algirdas Grudinskas-Grūdas kovo 14-ąją pasitinka 40-metį ir ta proga su portalu Žmonės.lt leidžiasi į pokalbį apie pasikeitusį gyvenimą. „Esu sėslus kaimietis“, – nusijuokia jis, o man skambant Grūdo balsui prieš akis išdygsta to rokeriško jaunuolio atvaizdas. Pasidaro įdomu, kiek to rokerio jo viduje dar liko...
Algirdai, 40-imt – neeilinis skaičius, kurį būtų galima paminėti trankiai. Švęsit?
Jau septynerius metus nebešvenčiu gimtadienio. Nėr kaifo man iš tų šventimų ir skaičiai jau dviprasmiškai skamba... Jubiliejaus šio taip pat nesureikšminu, bet neslėpsiu, kad aplanko mintys apie bėgančius metus, ypatingai, kai matai, kad vaikai auga lyg ant mielų. Aš juk meistrauju, prie statybų dirbu, jaučiu, kad jau ir nugarą paskausta ir tada prisimenu: oi, o kaip aš jaunystei lanksčiausi (juokiasi). Bet senas pirdyla dar nesijaučiu!
Jūsų veiklas apima tiek statybos, tiek muzika. Visgi kur labiau linksta širdis?
Vienareikšmiškai muzika yra pirmoje vietoje. Kai dar gyvenau Vilniuje, statybos buvo hobis, viskas buvo įdomu, vis prisigalvodavau sau veiklos. O dabar tai tik pareiga – jau tiek kartų tai dariau, net atsibodo, bet reikia pabaigti. Persikėliau į namą Pabradėje, tad darbai nesibaigia, eini kiemais ir galvoji: kam man to reikia? Bet iš kitos pusės – gerai, judi, nestagnuoji ant sofos. Taigi statybos seniai nebėra hobis, o muzika – amžina meilė.
Jau ketvirti metai, kai miestą iškeitėte į kaimą. Kaip ten atrodo jūsų gyvenimas?
Trys metai buvo vien statybos, dabar pirmi metai, kai įsikūriau name. Žinoma, dar reikia tvarkyti aplinką, kiemą, tuoj ir šiltnamius statyti reikės. Svajoju nusipirkti traktorių – būsiu traktoristas ir per brūkšnelį statybininkas-ūkininkas (šypteli). Paveldėjau tėvų kaimą, ten irgi daug reikalų. Viskas viename regione, taigi manęs kaimas nepaleidžia. Tikriausiai ir nepaleis iki gyvenimo pabaigos.
Regis, ūkio darbai jums nesvetimi, o dar sako, kad menininkai – auksarankiai... Čia ne apie jus?
Oi, ne, čia ne apie mane!
Turite du nuostabius dvynius. Jie taip pat mėgaujasi kaimo gyvenimu?
Mes su buvusia žmona esame vaikų priežiūrą pasiskirstę penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Su vaikų mama gražiai sutariame ir dalinamės draugiškai – savaitė pas mane, savaitė pas ją Vilniuje. Kadangi sostinė netoli, tai ramiai vaikus vežu į miestą, į pamokas, būrelius, o paskui grįžtam čia.
Koks tėtis esate?
Labai geras, bet iki tam tikros ribos. Esu griežtas tėtukas. Su manimi galima smagiai leisti laiką, bet ribos aiškios, ir jiems net nekyla noras jų bandyti. Manau, kad susitarimas pavyko.
Gerbūvį savo kaime kuriate vienas ar su antrąja puse?
Turiu draugę, mes tokie likimo sesės broliai – abu išsiskyrę. Jos gyvenimas pririštas prie Vilniaus, bet ji su malonumu čia atvyksta –džiaugiuosi, kad ją traukia žemė, gėlės, šiltnamiai. Bet vaikai išlieka mūsų prioritetu. Jos vaikai Vilniuje, jų tėvas taip pat, darbai ten, tad ji labiau ten, o aš savo kaime gyvenu vienas.
Kaip prisimenate save jaunystėje?
Buvau labai judrus iki paauglystės, o po jos prasidėjo saviraiškos etapas. Sekėm madas, buvom bangliukai, grojom gitara, menai, muzika rūpėjo, o su tuo kartu rimo charakteris. Mokytojams buvau rakštis, bet menas mane nuramino.
Būdamas vos dvidešimties nėrėte į gyvenimo avantiūrą – realybės šou „Kelias į žvaigždes“, apie kurį Lietuva kalba lig šiol. Prisimenate tą etapą su nostalgija ar grįžti visai nesinorėtų?
Yra nostalgijos, bet yra momentų, kurių tikrai nekartočiau. Tai buvo sudėtingas kelias. Sunku paaiškinti, kas ten vyko psichologiškai, kol pats to nepabandei. Labai greitai pasimatydavo, kas silpnesni – stogą nuraudavo jau pirmą savaitę. Kokie ten cirkai vyko... Bet patirtis neįkainojama. Berniukas iš kaimo pateko į didžiulį projektą. Per savaitę pamačiau didžiausias Lietuvos žvaigždes – Valinskus ir kitus. Kasdien juos matydavau, tie įspūdžiai neišdildomi... Tai buvo lemtingas posūkis – sunku pasakyti, kuo dabar būčiau, jei ne tas projektas. Tai esminis gyvenimo įvykis, dėl kurio lig šiol esu scenoje.
Kokį patarimą sau duotumėte, jei sugrįžtumėte atgal?
Jokio. Gal jei būčiau gavęs patarimą, nebūčiau gavęs ir gyvenimo pamokų. O savos pamokos yra vertingiausios. Nieko gyvenime nenuskriaudžiau, buvau geras žmogus, niekam blogo nelinkėjau, tad nieko ir nekeisčiau.
Realybės šou laikais viešumas buvo patekti į televiziją, o dabar užtenka vos viena nuotrauka intriguojančia pasidalint. Kaip vertinant tai?
Dabar viskas kitaip – pats turi įsitraukti save į tai, jei nori matomumo. Man sunku sekti viską, nesu toks aktyvus internete. Mūsų grupės socialinius tinklus prižiūri Arvydas ir merginos, o aš pasyvesnis. Dabar viskas per daug atvira. Anksčiau buvo asmeniškiau, ir man tai labiau patiko. Jei nuoširdžiai, viso to viešumo ir visko dalijimosi aš visisiškai nelaiminu.
Algirdai, gimtadienis – apie svajones ir norus. Tokių turite?
Noriu susitvarkyti savo kaimus, pastatyti porą pirtelių, gal kokį verslą pradėti. Per ateinantį dešimtmetį noriu tvirtai įsikurti savo žemėje, ramiai gyventi, o kai vaikai užaugs – keliauti, keliauti.
Bet negirdžiu nieko apie muziką...
Muzika niekur nedings. Ji visada eina šalia, tvirtai į parankę įsikibus. Turiu savo kūrinių, su bičiuliais baigiame albumą, kurį tikiuosi netrukus pristatyti. Planuojame ir vinilinę plokštelę. Noriu pasidalinti tuo, ką pavyko sukurti, ir manau, kad tikrai pavyks jus dar nustebinti (šyptelėjo).
Fotogalerija:
+47