Kolekcijos pristatymui besiruošianti A. Kuzmickaitė ir S. Prūsaitis: „Mados keičiasi, o namai išlieka tie patys“

Menininkų pasaulyje ieškoti stabilumo – tas pats, kas bandyti dukart įbristi į tą pačią upę. „Viskas aplink mus labai sparčiai keičiasi: rinka, mados, stiliai, gerbėjai, – pripažįsta dizainerė Agnė Kuzmickaitė (36) ir dainininkas Saulius Prūsaitis (40). Šeima – vienintelė, kur dar galime rasti bent kiek stabilumo.“ Tik kaip ją išsaugoti toje beprotiškoje tėkmėje?..

Princesė ir chuliganas. Alisa ir plėšikas. Gražuolė ir... „Pabaisa? – kvatoja Saulius. – Sakykite drąsiai, vis tiek neįsižeisiu!“ Kažkodėl jųdviejų porai limpa būtent tokie epitetai, o per fotosesiją viskas savaime stoja į vietas: karališkos suknelės Agnei tinka kaip nulietos, o Sauliui labiausiai pritinka treningiukai. Bet kas tuomet sieja tą aristokratišką damą, turinčią mokslų daktaro laipsnį, ir scenos padaužą su rožiniu kostiumu? Kodėl jie jau septynerius metus yra laimingai susituokę? „Štai koks klausimas, – susimąsto abu, kai susėdame prie azijietiškais patiekalais nukrauto vakarienės stalo. – Tiesą sakant, viskas gyvenime labai trapu...“

Bent vienas dalykas jūsų gyvenime stabilus: Agnė vėl ruošiasi pristatyti kolekciją ir jūsų abiejų grafikai braška nuo įtampos.

Man nuo mažens atrodė, kad dizainerio darbas ir yra kolekcijų pristatymai, visada apie tai svajojau.

Agnė: Taip – aš ruošiuosi kolekcijos pristatymui, o Sauliui vėl tenka morališkai palaikyti įsitempusią žmoną – ir dar susitvarkyti su begale savo darbų bei koncertų. Kasmet bent trumpam užplūsta dvejonės: kodėl apskritai rengiu tuos kolekcijų pristatymus? Ar to tikrai reikia? Juk ne visi dizaineriai tai daro, nesivargina... Bet paskui nusiraminu: reikia. Man nuo mažens atrodė, kad dizainerio darbas ir yra kolekcijų pristatymai, visada apie tai svajojau. Norėjosi įgyvendinti tą svajonę, o pačios įsuktą ratą sunku sustabdyti. Aišku, nelengva atsidėti kolekcijai, nes ir kiti darbai nelaukia: neseniai Operos ir baleto teatre įvyko operos „Post futurum“ premjera, jai kūriau kostiumus. Prieš tai dar apgyniau daktaro disertaciją, taigi šis laikmetis man – tarsi maratonas.

Saulius: Agne, tau kiekvienas laikmetis – tarsi maratonas! O aš taip laukiu, kada bus bent trumpa pauzė... Nebus. Bet viskas gerai – žmona man tuo ir patinka, kad visada turi profesinių iššūkių. O indus plauti, valgį gaminti aš ir pats moku.

Agnė: Viskas gerai su tais indais ir puodais – kartais ir man smagu jais patarškinti, tik nereikia tuo apsiriboti. Manau, moterims svarbu greta šeimos turėti dar vieną sritį, kurioje galėtų realizuoti save: tai suteikia gerokai daugiau pasitikėjimo savimi, jos nesijaučia nuo ko nors priklausomos.

Saulius kaip visada įtrauktas į kolekcijos pristatymo darbus?

Saulius: Aš kaip visada sukurpiau muziką reklamai, sukūriau kolekcijai garso takelį. Kartais ir kokį drabužį ant podiumo pademonstruoju, bet šiemet nežinau, kaip bus, – ponia dizainerė dar nieko nesakė.

Agnė: Jam bus siurprizas. Matote, daug ką sugalvoju prieš pat pristatymą...

Saulius: Į jos darbus aš labiausiai esu įtrauktas tuo, kad sugeriu visas kūrybines kančias. Nė vienas neabejojame, kad tų kančių reikia, – antraip kūryba nebūtų tikra. Gal dėl to abu šiandien esame sėkmingi menininkai: ji kuria drabužius, aš esu vienas daugiausia koncertuojančių atlikėjų Lietuvoje...

Bepigu toms šeimoms, kuriose vienas menininkas, o kitas – ne: kol vienas išgyvena kūrybines kančias, kitas rūpinasi namais ir vaikais. O kaip su tuo tvarkotės jūs?

Agnė: Seniai išmokome tai sustyguoti – ir kaskart pavyksta.

Saulius: Dabar jau lengviau – dukra Leonarda paaugo, jai šešeri. Mūsų beveik nebereikia: reikia tik laiku ką nors paduoti. Pavyzdžiui, dabar jai labiausiai patinka dėlioti lego: dukra labai konstruktyvi. Aišku, mėgsta ir animacinius filmus, bet kol kas ištvėrėme nenupirkę jai planšetės. Nuoširdžiai rūpinamės ir namų estetika: vis remontuojame po vieną kambarį. Jau sutvarkėme miegamąjį, rūbinę, tuoj bus baigta svetainė, tada – virtuvė...

Agnė: Tai – begalinis procesas: kai patobulini vieną kampą, pamatai, kad ir kitą reikėtų tobulinti. Juk negali būti, kad gyvenime viskas tenkintų...

Į interjero kūrimą pasineriate abu ar tai – labiau dizainerės prerogatyva?

Saulius: Visgi – abu. Mūsų nuomonės tuo klausimu sutampa, randame laiko kartu nuvažiuoti į parduotuvę ir išsirinkti lovą ar kilimo spalvą. Abiejų uždavinys tas pats: namuose akys turi ilsėtis. Tobula yra tuomet, kai įeini į erdvę – ir supranti, kad akis už nieko nekliūva.

Nejaugi jūsų namuose nėra ryškiai rožinio fotelio?..

Agnė: Teoriškai jis, žinoma, galėtų būti. Bet tokio pobūdžio pirkiniai gali būti tik spontaniški, paremti akimirkos nuotaika, o kalbant apie namus ir ilgalaikę perspektyvą – suvokiame, kad ryški spalva ir efektingi daiktai greitai nusibosta. Tas pats su drabužiais: kartais geriau rinktis neutralų variantą ir prie jo priderinti ryškius aksesuarus. Juk namuose ir taip daug daiktų, jei dar baldai būtų ryškūs – būtų per daug informacijos.

Saulius: Mums patinka laikui nepavaldžios linijos ir formos. Vienadieniais daiktais iš prekybos centro nesižavime – labiau mėgstame atrasti nišinę baldų firmą, kuri gamina nepigiai, bet drąsiai sako: „Šitai lovai galime suteikti penkiasdešimties metų garantiją.“ Tuomet galvoju: „O, Leonarda galės ją paveldėti ir pastatyti savo namuose.“

Leiskite stebėtis tuo, kad kurdami interjerą judu esate tokie racionalūs ir nuosaikūs. Juk abiejų kūryboje – gana daug kreizo!..

Griežtai sakau: namie nepakęsčiau nei muzikos, nei Agnės vaivorykščių. Drugeliais išdažytos sienos man būtų siaubas – aš noriu ramybės!..

Saulius: Mūsų profesijose išties daug chaoso, eklektikos, polėkio, įvykiai veja vienas kitą, todėl kai grįžtu namo – nieko to nebenoriu. Griežtai sakau: namie nepakęsčiau nei muzikos, nei Agnės vaivorykščių. Drugeliais išdažytos sienos man būtų siaubas – aš noriu ramybės!..

Agnė: Bet patalynė su drugeliais tau visai patinka!

Saulius: Labiausiai man patinka pilkos sienos. Atrodome spalvingos asmenybės darbe, scenoje, bet namuose tokie tikrai nesame. Mūsų kambariai primena palatas, tik gana prabangias: ramu, smagu, niekas nekliudo akies ir nejaukia proto...

Kasdienybėje aš rengiuosi beveik vien juodai. Tik drabužinė trykšta visomis vaivorykštės spalvomis: scenoje esu ryškiaspalvis personažas, tad per daugelį metų prikaupiau daug kostiumų. Žiūrovai tai mėgsta, labai prie to prisiriša: pavyzdžiui, scenoje su rožiniu kostiumu pirmąkart pasirodžiau prieš dvejus metus – bet iki šiol sulaukiu pageidavimų, kad koncertui apsirengčiau būtent taip. Visus mano ryškius kostiumus sukūrė žmona, ir man tai svarbu: kai atidarau spintos duris, net apsiverkiu nuo to grožio (juokiasi). Dabartinis mano kūrybos kelias – labai linksmas ir spalvingas, tad tie kostiumai tiesiog būtini – jie padeda pralaužti ledus. Žmogus, juos matydamas, greičiau atsipalaiduoja, lengviau į mus žiūri. Juk mes esame scenos tortas, pozityviausia Lietuvos grupė.

Agnė: Pati gyvenime irgi labiausiai mėgstu juodą spalvą, gal kartais sudarau rimtos moters įspūdį, o štai kūryboje man patinka lengvas, pozityvus spalvingumas. Daug kam mano prekės ženklas – drugelis – atrodo paviršutiniškas, bet iš tikrųjų jis sąmoningai toks: pozityvus, žaismingas, paprastas. Net keista, kad mados pasaulyje dažniausiai būna taip: dizainerio asmenybė spalvinga, o kūryba – klasikinė. Manoji – atvirkščiai...

Kai įspūdingai apsirengęs Saulius sėdi televizijos ekrane per projekto „X Faktorius“ filmavimą, visuomet pagalvoju: tai Agnės nuopelnas, kad jis išsiskiria iš kitų komisijos narių!

Saulius: Nereikia nuvertinti laidos stilistų! Jei prireiktų, jie man tikrai padėtų. Tačiau jiems pirmiausia reikia rūpintis projekto dalyviais, generuoti tonas drabužių... Taigi man patinka jų netrukdyti. Ačiū Agnei, kad manimi rūpinasi: visgi svarbu, kaip atrodau „X Faktoriuje“, nes tai – viena žiūrimiausių televizijos laidų.

Agnė: Net mano tėtis ją žiūri! O aš į Saulių žiūriu priekabiai: jei ekrane man nepatinka jo plaukai, tuoj siunčiu žinutę, kad pasitaisytų.

Saulius: Šukuosena dar nieko... Prieš porą metų mečiau rūkyti ir, neslėpsiu, priaugau šiek tiek svorio. Būna, per transliaciją gaunu žmonos žinutę: „Nesėdėk išsivertęs, pilvas matosi.“ Dieve mano, kas galėjo patikėti, kad kada nors turėsiu pilvą?..

Bet gal tas abipusis nuoširdumas judviem ir padeda išsaugoti gerus santykius?

Agnė: Mūsų ryšys giluminis, išorinės priežastys jo neveikia (juokiasi). O jei rimtai – Saulius moka rodyti dėmesį. Jis ne iš tų vyrų, kuriems problema nupirkti moteriai gėlių: aš tikrai dažnai gaunu rožių ir mielų dovanų. Tada iš tiesų pasijuntu lyg princesė...

Saulius: Tu ir esi princesė. Už įskiepytą pagarbą moterims esu dėkingas tėvams: iki šiol neįsivaizduoju, kad moterys galėtų būti piktos, apgaudinėti ar meluoti. Man jos yra gerumo ir švelnumo įsikūnijimai. Jei moteris mane apgautų, net neįstengčiau to suprasti.

Negi gyvenime nėra taip nutikę?

Saulius: Na, yra buvę nelaimingų meilių. Bet vis tiek esu įpratęs visą moteriškąją giminę traktuoti pagarbiai, o savo žmoną ir dukrą – ypač.

Agnė: Galbūt tai ir yra vienas iš mūsų sąlyčio taškų, kad jis su manimi elgiasi kaip su ypatinga moterimi. Man patinka jausti, kad vyras mane myli besąlygiškai: tai tikra laimė, nes tiesiog neturėčiau laiko užsiimti kokiomis nors intrigėlėmis, žaidimais ir tikrinimais...

Bet kartais – kalbu visiškai hipotetiškai – apsidairius aplink galima pamatyti pavyzdžių, kai toji besąlygiška meilė įgyja tam tikrų sąlygų...

Agnė: Aš ir nesakau, kad ji negali baigtis. Bet kol tęsiasi, tol viskas gerai: širdį glosto jausmas, kad kitam žmogui esi vienintelis. O kai atsiranda kokių nors sąlygų, tai jau ženklas, kad kažkas krypsta negera linkme.

Ir ką tuomet daryti?

Nereikia sau meluoti: jei jauti, kad kas nors negerai – kūryboje ar šeimoje, – reikia tai keisti.

Agnė: Gal nuskambės įžūliai, bet aš esu už tai, kad reikia nebijoti keisti savo gyvenimo. Būtina judėti į priekį – kitaip nieko nebus. Tas pats kūryboje: jei kokia idėja sklando galvoje, bet niekur neveda, niekas iš to negimsta, – nebijok jos atsisakyti. Nereikia sau meluoti: jei jauti, kad kas nors negerai – kūryboje ar šeimoje, – reikia tai keisti.

Vadinasi, kol kas viskas labai gerai, jei judu vis dar sėdite prie stalo kartu?

Agnė: Kur čia pabelsti... Taip, viskas gerai. O kaip bus – bus matyti.

Ar tas „gerai“ susiklosto natūraliai? Nereikia nė piršto pajudinti?

Saulius: Ne, vis dėlto reikia. Nėra viskas kaip pasakoje: atsibundi – viskas nuostabu, užmiegi – viskas puiku... Dar yra buitis, kuri gerokai aplaužo romantiką. Kartais tenka santykius lopyti, adyti ir taisyti, nes vyrai su moterimis visada riejosi ir riesis, – nesirieja tik daržovės. Pavyzdžiui, mane erzina, kai Agnė nuolat žiūri Ivano Urganto pokalbių laidą, o ji nervinasi, kai aš žiūriu „Discovery“!

Agnė: „Discovery“ dar nieko, bet jau tie snukerio turnyrai... Ką ten žiūrėti? Taigi mes ir pasiginčijame, ir pasipykstame...

Saulius: Žiauriai pasipykstame. Būna, net einu į savo studiją nakvoti – ir ką?.. Atmosfera namuose kartais taip įkaista, kad suvokiu: šį vakarą mes negalime būti kartu. Tuomet kiūtinu į savo rūsį ir pamiegu, o iš ryto galva būna šviesesnė. Tai normalu: abu esame kūrybingi, daug dirbantys žmonės, mums neišvengiamai reikia vienam nuo kito pailsėti. Laimei, to prireikia retai.

Agne, Saulius išeina į studiją, o jūs kur išeinate?

Agnė: Aš lieku namie. Nors, tiesą sakant, mano studijoje irgi yra sofutė...

Saulius: Tie nekalbadieniai greitai baigiasi: aš pasėdžiu studijoje, pažiūriu kokį kvailą filmą su Van Damme’u, susiskambiname – ir grįžtu namo.

Kuris pirmas skambina?

Saulius: Visaip būna. Svarbiausia – tikrai žinoti, kad arba vienas, arba kitas paskambins. Gyvenimas kartu yra menas...

Agnė: Iš prigimties esu vienišė. Kuo namie mažiau žmonių, tuo man geriau, aš nieko prieš ir viena pabūti, todėl buvimas šeimoje man jau yra savotiškas kompromisas. Tačiau šeima viskam suteikia prasmę: su ja smagiau džiaugtis savo karjeros pasiekimais, sekmadienį eiti į teatrą, jaukiai vakarieniauti ar važiuoti prie jūros. Viską smagiau daryti su mylinčiais žmonėmis. Meno pasaulis labai nepastovus, o šeima sukuria stabilumo iliuziją. Mados keičiasi, užsakovai keičiasi, skoniai keičiasi – o namai išlieka tie patys.

Saulius: Ir vyras vis tas pats – kaip guli ant sofos, taip guli (juokiasi). Dieve duok, kad taip ir liktų.