A.Lebedenko-Swan – apie 40-metį Turkijoje, naujus santykius ir sukrėtimą: „Džiaugiuosi, kad jis įvyko“

Gimimo dienos proga A.Lebedenko-Swan su portalu Žmonės.lt sutiko leistis į atvirą pokalbį. Jame – reti pamąstymai apie nueitą kelią, asmeninį gyvenimą, naujus santykius ir kartais trukdančią „atleto“ etiketę.

Artūrai, ką tik pasitikote 40-metį. Ar šis gimtadienis jums – reikšmingas?

Jau galiu sakyti, kad įstojau į penktos dešimties klubą, nors per tą naktį niekas nepasikeitė – jausmas kaip ir būnant 39-erių.Tačiau manau, kad ateinantys dešimt metų bus patys geriausi. Bent jau taip žmonės sako, bent jau taip knygose rašoma. Tokio amžiaus žmonės gavo daugiausiai Nobelio premijų, įkūrė daugiausiai sėkmingų verslų… Tai įžengiau nusiteikęs geriausiam. O ką jau atneš, tą.

Tai kurį iš šių tikslų esate numatęs – gauti Nobelio premiją, sukurti sėkmingą verslo imperijai…?

Oi, nežinau (juokiasi). Tikriausiai tokių dalykų nenumatysi – jie arba ateina, arba ne. Kartais vienas kitas žingsnis į šoną ir, žiūrėk, išsivysto kažkas naujo. Paskutiniais metais man taip ir buvo.

Būdamas studentu, išsikėlėte tikslą išeiti į ankstyvą pensiją, kai sulauksite 40-ies. Tai ar planuojate to paisyti?

Aš tą ankstyvą pensiją aiškinčiau kiek kitaip (juokiasi). Žmonės įsivaizduoja, kad išeini į pensiją ir nieko daugiau neveiki, nieko nedirbi. Aš nelabai įsivaizduoju, kaip gyvenime galėčiau nieko nedirbti. Man norisi save realizuoti, judėti į priekį, tad ankstyva pensija man labiau asocijuojasi su laisve – tiek finansine, tiek asmenine.

Aš norėjau pats planuotis savo laiką, pats dėliotis savo grafiką, daryti tai, kas man patinka, ir žinoti, kad turėsiu iš ko apmokėti sąskaitas, pavalgyti, išvažiuoti atostogų. Nesu išlaidus, tad man visko pakanka ir galiu sakyti, jog tą tikslą pasiekiau. Gyvenime galiu daryti tai, ką noriu.

Sakote, nesate išlaidus, tai tikriausiai ir gimtadieniui grandiozinių fiestų neorganizavote?

Mano tėtis, kuris jau yra garbingame amžiuje, sakė, kad keturiasdešimtmečio apskritai negalima švęsti. Na, toks prietaras (šypsosi). Bet man su tuo bėdų ir nekilo – nesu iš tų, kurie labai švenčia gimtadienius. Šiemet nusprendžiau gimtadienį sutikti su šeima Turkijoje. Čia ir paminėjome labai ramiai, be didelių pompastikų.

Apskritai po skyrybų, kurios įvyko prieš trejus metus, pastebėjau, kad pradėjau vis labiau vertinti nematerialius dalykus. Man didžiausia dovana yra dėmesys, buvimas kartu, kažkokie bendri įspūdžiai... Tai ir dabar štai per savo gimtadienį ėmiau ir nupirkau visai šeimai dovanų kelionę. Sakiau, ne jūs man dovanosite, o aš jums (šypsosi). Man tai daryti yra gera, nes mano meilės kalba yra buvimas kartu, paslaugumas ir dėmesingumas.

O ir tikiu, kad niekas gyvenimo pabaigoje nebrangina prabangių daiktų, kuriuos yra nusipirkę, butų, automobilių ar kitų dalykų, brangina prisiminimus ir praleistą laiką su artimaisiais. Nėra nieko geriau, nei sėdint prie vieno stalo dalintis kelionės įspūdžiais, juokingais nutikimais ir istorijomis.

Rodos, jūsų kelyje iki šiol istorijų tikrai netrūko. Pats esate išbandęs ne vieną specialybę – nuo trenerio, mitybos specialisto, darbo laikrodžių versle iki finansų konsultanto, o dabar ir savo tinklalaidės vedėjo. Iš kur atsinešėte tą drąsą nerti į naujas sferas?

Mano amžinatilsį mama buvo namų šeimininkė, labai tvarkinga ir darbšti, o tėtis – verslininkas, tad visada mačiau, ką reiškia sunkiai dirbti ir siekti rezultatų. Jų pavyzdys tikriausiai mane ir mokė. Visada žinojau, kad tai, ko noriu, turiu pasidaryti pats, man niekas nieko ant lėkštutės neatneš. Tačiau be viso to, metams bėgant vis labiau supratau, kad man gyvenime norisi ne tik uždirbti, bet ir užsiimti veikla, kuri turėtų prasmę. Iš to noro ir neriu į visokius projektus.

O ar buvo baisu pradėti savo tinklalaidę? Juk iki tol daugeliui buvote žinomas kaip sveikos gyvensenos specialistas, o ne vedėjas...

Nebijojau. Tinklalaidės „Tapk geresniu“ idėja neatsirado iš niekur, ji brendo ilgai. Aš to seniai norėjau ir mačiau tame prasmę, o tuo pačiu vertę žmonėms. Norėjau, kad žiūrovai iš kiekvieno pokalbio kažką išsineštų, turėtų paskatą keistis teigiama linkme, susimąstyti, pasijausti geriau, kažko išmoktų. Labai tikėjau savo idėja ir ji pasitvirtino.

Aišku, ta podcasto pradžia nebuvo lengva – reikėjo ir studijos, ir operatoriaus, ir montuotojo, ir viską pačiam daryti... Tačiau aš taip degiau ta idėja, turėjau aiškią viziją, kad priėmiau sprendimą atidaryti savo studiją ir šokau į naują verslą. Šiandien filmuojame ne tik savo podcastus, bet ir kitų kūrėjų, užsiimame ir montavimu, ir filmavimu. Visa tai atsirado iš to noro daryti savo paties laidą.

O šiandien tam atiduodu labai daug jėgų, kiekvienam podcastui vien klausimus ruošiu po kelias dienas, tačiau esu laimingas. Tiesiog kaifuoju nuo to, ką dabar darau, ir džiaugiuosi, kad tai padeda tapti geresniais. Tai štai tokia ta mano ankstyvoji pensija (juokiasi).

O kuo pats per tuos metus tapote geresnis?

Koks geras klausimas. Na, didžiausias mano lūžis vyko per paskutinius trejus metus, jau po skyrybų. Nuo to laiko labai daug dirbu su savimi, kad ir kaip lėkštai tai beskambėtų. Tai nereiškia, kad aš tik skaitau vadovėlius ir galvoju, jog jie man padės. Ne, aš viską, ką darau, reflektuoju per save, tad per šį laiką išmokau pamatyti savo klaidas, tapti ramesniu, tapti pakantesniu, tuo pačiu tapau empatiškesnis...

Džiaugiuosi, kad mano gyvenime per pastaruosius trejus metus atsirado tokių draugų, kurie gali drąsiai pasakyti, kas jiems nepatinka arba tai, ką aš galbūt blogai padariau. Džiaugiuosi, kad turiu draugę, kuri irgi atvirai apie viską kalba, ir jeigu aš kažką ne taip pasakau ar kažkaip ne taip pasielgiu, ji mane sustabdo ir pasako: „Žiūrėk, susitarkime, kad darysime taip ir taip“. Tokie dalykai yra neįkainojami, tik reikia mokėti juos girdėti. Dėl to labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime įvyko sukrėtimas, kuris mane privertė atsigręžti į save.

O ar jau seniai puoselėjate naujus santykius?

Jau kuris laikas esu nuostabiuose santykiuose, to per daug neviešinu. Mano draugė nenori viešumos, tai aš to ir paisau. O ir tikiu, kad laimė mėgsta tyla. Jau ir pats pasimokęs (šypteli).

Minėjote, kad pastarieji metai buvo apie atsigręžimą į save. O su kokių atsakymų paieškomis įžengiate į 40-metį?

Dabar man svarbiausia yra santykiai, tiek su šeima, tiek asmeniniai, ir sveikesnis požiūris į sveikatą. Noriu maksimaliai prisižiūrėti sveikatą, kad galėčiau daryti tai, ką darau, dar daug metų.

O kas bus toliau – nenuspėsi, o ir nenoriu bėgti įvykiams už akių. Juk net dėl podcasto nežinau, kur mane tai nuves, kokios idėjos kils ir kur būsiu. Tai ką čia spėlioti – ir klausimai, ir atsakymai patys ateis.

O ką turite omenyje, sakydamas, jog norite sveikesnio požiūrio į sveikatą? Juk daugeliui tampate įkvėpimu sportuoti, maitintis sveikiau, siekti tikslų.

Išties tai ir pastebiu, kad nemažai kas mane asocijuoja su tuo stereotipu, kurį susidarė tikriausiai prieš maždaug dešimtmetį. Kai atėjau su „Motyvuotais atletais“, nemažai kam kilo asociacijos, kad aš nepriekaištingai rūpinuosi sveikata, į viską žvelgiu griežtai, tik sportuoju ir daugiau nieko nematau gyvenime. Bet taip nėra (šypsosi).

Eidamas su „Motyvuotais atletais“, aš turėjau idėją, kad tas motyvuotas atletas sau gyvenime gali leisti daugiau, nei visai nesportuojantis žmogus. Pavyzdžiui, vienam gydytojui esu uždavęs klausimą, kas geriau sportuoti ir rūkyti ar nerūkyti, bet nesportuoti visai. Jis atsakė, kad geresnis pirmas variantas, nes sportas bet kokiu atveju yra geriau sveikatai, nei iš vis nieko nedaryti.

Tad ir mano gyvenime būna visko ir, manau, kad tai ir yra sveikas požiūris į gyvenimą. Suprantu, kad nieko nenutiks, jei kartais suvalgysiu ką nors nesveiko, bet jei tuo maitinsiuosi kasdien – jau bėda. Tas balansas svarbu visose srityse.

Bet, aišku, vis dar pasitaiko: jei kažką padarau, kas neatitinka etiketės, tai jau ir stebisi: „toks ir atletas“ (juokiasi).

Fotogalerija: