„Kai esi užimtas, jautiesi reikalingas“, – portalui Žmonės.lt sako aktorė, „Auksinių scenos kryžių“ laureatė Agnė Šataitė (37), pažįstama tiek teatro gerbėjams, tiek kino ir televizijos žiūrovams. Kontrastingi – kartais švelnūs, kartais maištingi, o kitąkart juokingi – vaidmenys piešia profesionalios ir savo darbą mylinčios aktorės portretą, puikiai nardančios nuo vienos žanro ir temų prie kitų. A.Šataitės gyvenime svarbią vietą užimą ne tik aktorystė, bet ir šeima – dukra Gabrielė ir vyras, kompozitorius Giedrius Puskunigis, tačiau ir čia kontrastai – nesvetimi.
Repeticijos ir spektakliai teatre, filmavimai kine ir televizijoje, laikas su šeima, namai ir laiką ryjanti buitis – dabartinės aktorės Agnės Šataitės gyvenimo ašys. Daug veikianti ir spėjanti moteris rudenį Vilniaus Mažajame teatre su kolegomis pristatė dvi premjeras, o žiemą, kaip pasakoja portalui Žmonės.lt, iš teatro trumpam dingo ir daugiau laiko praleidžia prieš kameras.
„Visos dienos labai skirtingos, tuo pačiu vienodos“, – apie kasdienybės verpetus sako A.Šataitė.
Šiuo metu teatro performanso „Infinity“ rodymui besiruošianti Agnė portalui Žmonės.lt pasakoja apie mylimus vaidmenis bei jų iššūkius, „amerikietiškus kalnelius“, brangų šeimos laiką ir motinystę.
Agne, sukatės tarp kino, teatro, televizijos ir su kolegomis pristatote vieną premjerą po kitos. Vis tik pastaraisiais mėnesiais buvo ir daugiau svarbių datų – lapkričio 19-ąją atšventėte 37-ąją sukaktį. Koks esate žmogus – tas, kuris gimtadienius mėgsta ir švenčia trankiai, pamini ramiai ar išvis nesureikšmina?
Niekada nešvęsdavau savo gimtadienių. Kai prieš porą metų pirmąkart gyvenime nusprendžiau surengti didelę šventę, prasidėjo karantinas, viskas užsidarė. Štai toks paradoksas. Dėl to nepergyvenau, o tik nusišypsojau likimui.
Gimtadieniai neretam tampa proga apmąstyti prabėgusius metus – įvertinti pasiekimus, apžvelgti pakilimus ir nuosmukius. Jūsų šventė buvo metų pabaigoje – laikotarpiu, kai tokios mintys aplanko daugelį. Ar šie apmąstymai jums pažįstami, būdingi?
Ne, man tai svetima. Kažkada dirbtinai bandžiau tai daryti, bet tuomet mintys nesidėliojo ir visa tai atrodė beprasmiška. Tikri, nuoširdūs apmąstymai ateina natūraliai, neprievartaujant savęs. Visada keistai atrodė pažadai sau ant lapuko, pavyzdžiui, 10 pasižadėjimų kitiems metams. Juokinga!
Niekada nepasiteisino dieta nuo rytojaus ar sporto salė nuo kitos savaitės. Jeigu kažką noriu pradėti daryti, tai darau dabar. Be to, lapkritis ir gruodis – pats darbymetis, o apmąstymai aplanko pabaigus darbą ar užbaigus kažkokį ciklą. Tuo metu buvau tų darbų pusiaukelėje.
Vis dėlto, kokį pastarųjų savo gyvenimo metų įvykį išskirtumėte kaip svarbiausią?
Vienas svarbiausių atliktų darbų – Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis pagal William’o Shakespear’o pjesę „Kaip jums patinka“, kuriame kūriau Juokdario Galąstuvo vaidmenį. Spektaklio gimimo kelionė buvo paženklinta pandemijos, paskui prasidėjusio karo Ukrainoje, taigi su visa kūrybine komanda, švelniai tariant, pasivažinėjome amerikietiškais kalneliais.
Šiandien su nekantrumu laukiu kiekvieno šio pasirodymo. Tai – daugiasluoksnis spektaklis, kuriame susikerta, prasilenkia, persidengia daug temų. Jo audinys tankus, o vaidmenų žaismingumas teikia vaidybos džiaugsmą.
Jus pastaraisiais metais buvo galima išvysti visur – televizijoje, kine ir teatre. Ar turite prioritetinę sritį, ar jums įdomūs visokie žanrai?
Daug kartų esu sakiusi, jog teatrui skiriu išskirtinę vietą, tačiau daugiau laiko praleidus filmavimo aikštelėse supratau, koks įdomus ir brangus darbas prieš kamerą. Be to, sužavėjo kino žmonių santykis su darbu ir aktoriais. Kino aikštelėje jautiesi branginamas ir saugomas, jauti globą ir visų susitelkimą, kad darbas vyktų sklandžiai bei kokybiškai.
Teatrus šiuo metu krečia visokie skandalai, skandaliukai. Tai vargina teatro žmones, riboja kūrybingumą. Atsiranda kažkokie neaiškūs nurodymai iš „kažkur“…Kam? Kodėl? Ar tai daroma dėl teatro žmonių, ar tai tiesiog biurokratų noras viską kontroliuoti? Bet ką tu gali kontroliuoti, kai nėra nė menkiausio supratimo, kas yra teatras ir kaip tas sudėtingas mechanizmas veikia.
Vis tik šie žanrai reikalauja skirtingos vaidybos. Kokie yra esminiai skirtumai?
Man vienas gražiausių skirtumų tarp teatro ir kino aikštelių yra tai, kad ši visiškai atitinka tikrovę. Tau nereikia kažko kažkaip įsivaizduoti – jeigu tavo personažas gyvena prabangiame name, tai aikštelė ir bus prabangus namas. Tuo tarpu teatre tuos rūmu turi susikurti savo vaizduotėje ir vaidinti taip, kad ir žiūrovas juos pamatytų, todėl ir vaidybos principas skiriasi. Kine gali būti natūralesnis, organiškesnis, o teatras reikalauja ir kitų raiškos priemonių.
Rudenį įvyko kelios VMT premjeros – spektaklis-kino ir teatro sintezė „Scilė nori būti žmogumi“, tragikomedija „Kaip jums patinka“, taip pat teatro performansas „Infinity“, kuriame susiliejo teatras ir džiazas. Kadaise dirbote „Jazz FM“ Vilniuje. Ar ši muzika jums – artima? Gal spektaklyje skambantis džiazas priminė laikotarpį, kai dirbote radijuje?
Kažkaip nepagalvojau apie tai. Performanse „Infinity“ turiu daug užduočių, mintys sutelktos į spektaklio temą – pasipriešinimą priespaudai, bandymą savyje užauginti laisvę. Laisvo žmogaus grandinėmis nesupančiosi. Fiziškai gali tai padaryti, bet laisva siela veržiasi iš bet kokių grandinių ar rėmų. Toks yra Daliaus Naujokaičio ir jo orkestro skambesys, nuostabiai tikęs perfomanso idėjai ir temai atskleisti. Džiazą dažnai įsivaizduodavau kaip foninę rafinuoto skonio muziką, bet Dalius ją parodė visiškai kitaip. Jo džiazas labai teatrališkas, tad jį būtina ne tik girdėti, bet ir matyti. Manau, kad tai išskirtinis renginys Lietuvos teatro scenoje, tad vasario mėnesį labai kviečiu ateiti į rodymus ir patirti gėrio bei blogio kovas.
Vilniaus mažajame teatre lapkritį įvyko 100-asis „Dėdžių ir dėdienių“ rodymas. Už Severiutės vaidmenį šiame spektaklyje esate pelniusi „Auksinį scenos kryžių“. Kokią reikšmę jums turi šis personažas ir „Dėdės ir dėdienės“, kurio dalimi esate jau daug metų?
Spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ – išsvajotas, išmylėtas ir jau atšventęs jubiliejų. Su juo sieju daug gražių atsiminimų, patyrimų, profesinių iššūkių ir patirties. Dažnai jaunos aktorės svajoja suvaidinti Džiulijetą. Severiutė – tai mano lietuvė Džiulijeta. Aš tą jaunos aktorės svajonę patyriau.
Daug metų vaidinate ne tik čia – jūsų veidas neatsiejamas ir nuo 15-tą sezoną rodomo serialo „Moterys meluoja geriau“ ir temperamentingos Ugnės personažo. Kaip laikui bėgant keitėtės jūs ir jūsų herojė? Gal supanašėjote?
Kai pradėjau filmuotis, buvau ką tik studijas baigusi mergaičiukė. Natūralu, kad per 15 metų keičiausi ir aš pati, ir mano personažas. Iš pacankės Ugnė tapo moteriškė. Galvodama apie šią heroję, sau ją apibūdinau kaip „seną hipę“, bet ne išorėje, o viduje. Man visą laiką buvo svarbu smarkiai neatitolti nuo tos pacankės įvaizdžio, išsaugoti joje charakterį, temperamentą, karštakošiškumą.
Kitas ryškus ir sėkmingas jūsų darbas televizijoje – parodijos „Dviračio žiniose“. Iš šono gali atrodyti, kad parodija siekiama kažką pašiepti, pasijuokti. Kaip pati ją vertinate ir kokia yra sėkmingos parodijos paslaptis?
Neturiu nei tikslo, nei užduoties kažką pašiepti ar išjuokti. Kažkam parodija gimsta labai lengvai, kažkam – sunkiau, kažkam tai visiškai svetima. Aš pati niekad nemaniau, kad galiu kažką parodijuoti, man tai atrodė labai sunku ir svetima. Žavėdavausi kolegomis, kuriems įsijausti į šį žanrą pavyksta lengvai, tarsi be jokių pastangų. Bet, kaip visi žinome, be pastangų ir darbo dažnai nieko nebūna. Sėkminga parodija – individualus aktoriaus darbas.
Bene svarbiausias jūsų vaidmuo – Aušrinės Armonaitės personažas. Ją parodijuoti sunku ar lengva? Gal sulaukiate pačios ministrės reakcijų?
Pradžioje buvo sunku. Ieškojau žmogaus išskirtinumo, tam tikrų bruožų, manieros, o tada viską išdidinau, išryškinau ir taip po truputį sudėliojau vaidmens karkasą. Dabar į aikštelę su šiuo personažu ateinu pažaisti, padūkti.
Iš pažiūros atrodo, kad darbo ir veiklų jums tikrai netrūksta. Ar pavyksta rasti pakankamai laiko sau, poilsiui ir šeimai – vyrui Giedriui, dukrai Gabrielei ir augintinėms Zoikai bei Micei?
Pavyksta, gal ne tiek kiek norėtųsi, o gal tie norai kažkur aukščiau skrenda. Gyvename ir būna visaip. Pasiilgstam vieni kitų, paskui atsibostam.
Koks jūsų šeimos laisvalaikis? Galbūt turite kokių nors perimtų ir pačių sukurtų tradicijų?
Laisvalaikiu tiesiog gera būti drauge, gera neskubėti, išsimiegoti, plepėti, čiuožinėti nuo kalniuko ir pargriuvus juoktis, važiuoti į kino teatrą, užsukti į kavinę ir konstruoti lego. Kažkokių išskirtinių tradicijų ar ritualų nesame prisigalvoję, nevaržome savęs.
Jūsų dukrelei netrukus sueis penkeri. Ar jūsų ir vyro požiūris tėvystės klausimais sutampa, ar esama ir skirtumų?
Viskas visiškai sutampa.
Ar jau ryškėja Gabrielės charakteris, galbūt tėvų talentai – teatrališkumas ar muzikalumas?
Gabrielės charakteris buvo ryškus jau nuo gimimo. Ji – ožiaragis, labai užsispyrusi ir atkakli mergina. Kaip suprantate, šie bruožai labai pasitarnauja siekiant kažkokio tikslo, pavyzdžiui norint kažko išmokti. Vis tik toks užsispyrėlės charakteris – nemenkas išbandymas tėvams.
Fotogalerija:
